Žinia 57 Pasaulinei raupsuotųjų dienai: 210 tūkstančių naujų užsikrėtimo atvejų 2009 metais

Sausio 31-ąją, sekmadienį, yra minima Pasaulinė raupsuotųjų diena, kuri buvo įsteigta praėjusio amžiaus viduryje prancūzo Raoul Follereau iniciatyva.

Šia proga Popiežiškosios sveikatos sielovados taryba paskelbė tradicinę žinią. Laiške, pasirašytame tarybos pirmininko arkivyskupo Zygmunt Zimowski, rašoma, kad Pasaulinė raupsuotųjų diena nėra tik apmąstymo diena apie raupsų aukas, bet pirmiausia solidarumo su raupsuotaisiais mūsų broliais ir seserimis diena.

2009 metų Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis raupsais užsikrėtė 210 tūkstančių asmenų. Bet galima nutuokti, kad neužregistruotų atvejų yra daug daugiau. Labiausiai raupsai paplitę Azijoje, centrinėje Amerikoje ir Afrikoje. Didžiausias ligonių skaičius yra Indijoje, po kurios seka Brazilija.

Raupsai yra seniai žinoma liga, kuri naikina žmogų ne tik fiziškai, bet ir morališkai, rašo arkivyskupas Zimowski. Anot jo, visais laikais, visose civilizacijose raupsuotajam teko atstumtojo dalia, išstumtas iš visų socialinio gyvenimo sferų jis galėdavo tik laukti, kol jo kūnas visai suirs. Deja, dar ir šiandien raupsais sergantis arba pasveikęs, tačiau nešiojantis ligos randus asmuo dažnai yra pasmerkiamas vienišumui, baimei, nematomumui visuomenėje.

Išsivysčiusiose šalyse ši liga yra beveik užmiršta, kaip ir tie asmenys, kurie ja serga. Kartais net stebimasi išgirdus, kad ši liga vis dar egzistuoja.

Iš kitos pusės, yra asmenų ir institucijų, kurios stengiasi raupsuotiesiems gražinti žmogišką orumą. Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininkas paminėjo nepaprastą XIX amžiuje gyvenusio šventojo Damiano de Veuster, belgų kunigo ir misionieriaus gyvenimo pavyzdį. Šis kunigas daug metų darbavosi atstumtų ir likimo valiai paliktų raupsuotųjų kolonijoje vienoje iš Haičio archipelago salų. Galiausiai pats užsikrėtė raupsais ir po kelerių metų mirė nuo šios ligos, sulaukęs 49 metų.

Nors šiandien jau yra veiksmingų vaistų prieš raupsus, tačiau ši liga vis dar plinta: dėl individualaus ir kolektyvinio nesirūpinimo, dėl higienos trūkumo, dėl skurdžių gyvenimo sąlygų, dėl badmiriavimo, dėl vaistų nepasiekiamumo. Prie to, kaip minėta, prisideda socialinės stigmos jungas, kurį tenka nešti net ir pagijus.

Kviečiu tarptautinę bendruomenę ir kiekvienos valstybės valdžią išvystyti ir sustiprinti kovos su raupsais priemones, ypač ten, kur daugėja naujų atvejų. Tuo pat metu dėkoju misionierių ir pasauliečių iniciatyvoms, Pasaulinei sveikatos organizacijai, nevyriausybinėms organizacijoms , savanoriams ir visiems geros valios žmonėms už įsipareigojimą ir meilę broliams ir seserims, sergantiems raupsais, už džiaugsmo ir orumo sugrąžinimą jiems, rašo arkivyskupas Zimowski Pasaulinei raupsuotųjų dienai skirtame laiške.

*

Pasaulinė raupsuotųjų diena įsteigta 1954 metais Raoul Follereau, prancūzų žurnalisto, kataliko pasauliečio iniciatyva.

Pirmą sykį su raupsuotaisiais Follereau susidūrė 1936 metais, būdamas 33 metų, rengdamas reportažą apie brolio Charles de Foucault gyvenimo pėdsakus. Jam tai buvo sukrečiantis ir lemiamas įvykis. Raupsuotųjų likimas, jų niekinimas tapo Follereau pykčio, pasipriešinimo ir noro kažką pakeisti motyvu.

Anot jo bendražygių, Follereau tapo nenuilstančiu „gailestingumo klajūnų“. Tvirtinama, kad gindamas raupsuotųjų padėtį žurnalistas kalbėjo 1200 konferencijų ir dešimtis kartų apkeliavo visą pasaulį, lankydamas raupsuotųjų kolonijas.

Šaltojo karo įkarštyje garsiai nuskambėjo Raoul Follereau kreipimasis į tuometines galybes, Sovietų Sąjungą ir Jungtines Amerikos Valstijas: jis paprašė jų atsisakyti po vieną strateginį bombonešį, o sutaupytus pinigus skirti raupsuotiesiems. Priešininkų jėgų pusiausvyra būtų išlaikyta, o pinigų pakaktų viso pasaulio raupsuotųjų gydymui. Tačiau pasaulio galingieji į tokį pasiūlymą pažiūrėjo pašaipiai.

Paskutiniąją kelionę į Afriką Follereau atliko 1972 metais, būdamas jau silpnos sveikatos, bet ir paskutiniais gyvenimo metais nenustojo kovoti už raupsuotuosius, nebegalėdamas keliauti, tik rašyti. Follereau mirė 1977 metais Paryžiuje, užsitarnavęs, kaip kartą parašė kardinolas Barragan, buvęs Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininkas, „katalikų pasauliečių pasaulio paladino“ titulą. (rk)