Bendroji trečiadienio audiencija. Šv. Pranciškus

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie šv. Pranciškų, Mažųjų brolių ordino steigėją, šventumo „gigantą“, kuris iki šiol žavi daugybę žmonių, įvairaus amžiaus, įvairių religijų.

„Pasauliui gimė saulė“, - citavo Šventasis Tėvas Dantės, „Dieviškosios komedijos“ autoriaus žodžius, kuriais šis aprašė Pranciškaus gimimą 1181 gale arba 1182 pradžioje.

Priklausydamas pasiturinčiai šeimai, Pranciškus nerūpestingai leido paauglystę ir jaunystę, žavėdamasis savo laiko riteriškais idealais. Turėdamas 20 metų dalyvavo karinėje kampanijoje ir buvo paimtas į nelaisvę. Susirgęs buvo paleistas. Jam grįžus į Asyžių, prasidėjo ilgas dvasinio atsivertimo procesas, kuris palengva vedė link pasaulietinio gyvenimo apleidimo. Šiam periodui priklauso garsūs epizodai apie susitikimą su raupsuotuoju, kurį sutikęs Pranciškus pabučiuoja taikos bučiniu, ir apie Nukryžiuotojo žinią šv. Damijono bažnytėlėje, kai Kristus nuo kryžiaus tarė Pranciškui, kad šis eitų ir pataisytų jo griūvančią Bažnyčią.

Šie žodžiai turėjo gilią simbolinę prasmę. Pranciškus pradėjo taisyti šv. Damijono bažnytėlę, tačiau prasta šio pastato būklė simbolizavo visos Bažnyčios dramatišką ir rūpestį keliančią padėtį tuo laiku: paviršutinišką tikėjimą, kuris neformuoja ir nekeičia gyvenimo; uolumu nepasižyminčią, meilėje išblėsusią dvasininkiją; iš vidinio griuvimo kylantį vienybės irimą, eretinių judėjimų atsiradimą.

Tačiau, - sakė popiežius Benediktas XVI, - šios griūvančios Bažnyčios centre yra Nukryžiuotasis, kuris kviečia atsinaujinti, kviečia Pranciškų taisyti šv. Damijono bažnytėlę, kuri simbolizuoja kvietimą taisyti visą Kristaus Bažnyčią, su tikėjimo radikalumu ir Kristaus meilės entuziazmu.

Šis epizodas, įvykęs galbūt 1205 metais, verčia galvoti apie kitą, vykusį 1207 metais: popiežiaus Inocento III sapną. Pastarasis sapne regėjo šv. Jono Laterane baziliką, visų bažnyčių motiną, begriūvančią ir tik mažas, nereikšmingas vienuolis ją remia pečiais, kad nesugriūtų.

Įdomu pastebėti, kad tai ne popiežius, kuris sulaiko griuvimą, tačiau mažas ir nereikšmingas brolis, kurį Inocentas III atpažins Pranciškuje, šiam pas jį apsilankius. Inocentas III buvo galingas popiežius, pasižymėjęs didele teologine kultūra ir didele politine galia. Vis dėlto ne jis atnaujina bažnyčią, o mažas brolis, Dievo pašauktas šv. Pranciškus. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad šv. Pranciškus nevykdo atnaujinimo darbo be popiežiaus ar prieš jį, tačiau bendrystėje su juo. Abi tikrovės žengia kartu: Petro įpėdinis, vyskupai ir ant apaštalų įpėdinystės pastatyta Bažnyčia, ir nauja charizma, Šventosios Dvasios duota tam laikui. Žengiant kartu vyksta tikras atnaujinimas.

Grįždamas prie Pranciškaus biografijos faktų, Benediktas XVI minėjo kitą žinomą epizodą, kai Pranciškus nusimetė rūbus, taip atsakydamas į tėvo priekaištus dėl pernelyg didelio dosnumo vargšų atžvilgiu. Atsisakydamas paveldėjimo Pranciškus nebeturi nieko, tik gyvybę, duotą Dievo. Kurį laiką gyveno kaip atsiskyrėlis, kol 1208 metais neįvyko kitas svarbus įvykis jo atsivertimo kelyje: klausant Evangelijos pagal Matą apie Kristaus kalbą į misijas siunčiamiems mokiniams, pats Pranciškus pajuto kvietimą gyventi neturte ir atsiduoti pamokslavimui.

1209 metais, su pirmaisiais sekėjais ir bendražygiais, Pranciškus atvyko į Romą ir susitiko su Inocentu III, pristatydamas jam naują krikščioniško gyvenimo idėją. Viešpaties apšviestas popiežius pajuto dievišką iniciatyvą aplink Pranciškų gimusiame judėjime ir priėmė jį tėviškai. Asyžiaus Neturtėlis suprato, kad kiekviena Dvasios dovanota charizma turi tarnauti Kristaus Kūnui, Bažnyčiai, bendrystėje su bažnytiniu autoritetu. Šventųjų gyvenime nėra kontrasto tarp pranašiškos charizmos ir valdymo charizmos. Jei kontrastai atsiranda, jie moka kantriai prisitaikyti prie Šventosios Dvasios laiko.

Be kitų šv. Pranciškaus biografijos įvykių, dvasingumo pobūdžio, trumpo aptarimo apie tai, kaip pranciškonų steigėjas vertinamas istoriografijoje, popiežius Benediktas XVI minėjo Asyžiaus šventojo apsilankymą Egipte, kur jis sutiko musulmonų sultoną Melek al Kamel. Šventasis Tėvas pabrėžė šį epizodą, sakydamas, kad jis ir šiandien aktualus. Tuo metu, kai vyko krikščionybės ir islamo susidūrimas, Pranciškus, ginkluotas tik savo tikėjimu ir romumu, žengė dialogo keliu. Kronikos pasakoja, kad jis buvo geranoriškai priimtas sultono. Tai modelis, kuriuo turėtų sekti dabartiniai krikščionių ir musulmonų santykiai: remti tiesos dialogą, su abipuse pagarba ir supratimu.

Pranciškus mirė 1224 metais, prieš tai gavęs stigmas, liudijančias jo gilų ryšį ir susitapatinimą su Viešpačiu. Jis buvo didis šventasis ir džiaugsmingas žmogus. Tarp šventumo ir džiaugsmo yra gilus ryšys. Žvelgdami į Pranciškų suprantame tikros laimės paslaptį: būti arti Viešpaties, - bendrosios trečiadienio audiencijos pabaigoje sakė popiežius Benediktas XVI. (rk)