Antrasis eilinis sekmadienis

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas. (Jn 2, 1-12).

KELIAS Į DŽIAUGSMĄ, mons. Adolfas Grušas:

Visuomet yra pavojus Kanos stebuklo aprašymą perskaityti paviršutiniškai, pastebinti vien neįprastą ir svečiams priimtiną stebuklą, vėliau sekusį apgirtimą nuo puikaus vyno bei visiems žinomą pasakojimo pabaigoje pateiktą liudijimą, kad Jėzus yra stebukladarys, vandenį paverčiantis vynu.

Kad stebuklas tikrai įvyko, dėl to abejoti netenka, tačiau negalime būti tikri, koks buvo to stebuklo mastas ir todėl reiktų pasistengti įžvelgti gilesnę šio stebuklo prasmę. Pakanka vien tik gerai įsiskaityti į tekstą, ir tuojau pastebėsime, kad aprašomos vestuvės yra gana keistos. Visų pirma nieko nekalbama apie nuotaką, jaunikis pasirodo tik pasakojimo pabaigoje, kad atsiimtų nepelnytas vestuvių prievaizdo pagyras, nes iš tiesų nieko nepadarė, kad vestuvių svečiams pakaktų vaišių. Pastebime, kad Jėzus nepagarbiai kalbasi su savo motina ir, kas iš tikrųjų stebina – tai šešių milžiniškų akmeninių indų buvimas šventei parengtuose namuose. Iš tiesų tokie akmeniniai indai buvo naudojami, bet tik Jeruzalės šventykloje, o ne Kanoje.

Žodžiu, pasakojime yra daug vienas su kitu nesuderinamų dalykų, kurie tampa aiškesni, įžvelgiant juose paslėptą prasmę.

Visų pirma reiktų kalbėti apie vestuves. Senajame Testamente ne kartą kalbama apie Dievo ryšį su išrinktąja tauta, kaip apie santuoką. Jėzus atėjo į pasaulį tuo metu, kai toji Dievo ir Izraelio tautos santuoka buvo panaši į šešis milžiniškus nepajudinamus akmeninius indus: viskas buvo suakmenėję ir netobula. Neveltui evangelistas Jonas mini šešis indus, nes Biblijoje tobulas skaičius yra septyni, o šiuo atveju iki tobulybės kažko trūksta. Izraelio religingumas buvo suvargęs ir išsisėmęs, neduodantis džiaugsmo, nežadantis jokios atgaivos dvasiai. Žmonės jį išgyveno panašiai, kaip ir šiuolaikiniai krikščionys, pavargę ir išsiblaškę, leidžiantys įvairiems prieštaravimams ir kasdienybei užgožti tai, ką gali duoti tikėjimas.

Marija pirmoji pastebi tai ir kviečia Jėzų padėti savo tautai. Ji mato, kad mūsų gyvenime trūksta džiaugsmo, todėl negali tylėti. Žinodama, kad tuo atveju būtina Dievo pagalba, ji kreipiasi į savo Sūnų.

Jėzus išklauso Marijos prašymo, tačiau iš pažiūros Jo atsakymas skamba nemandagiai: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“

Ne vienas teigia, kad toks atsakymas nevertas Dievo Sūnaus didybės, netgi drįsta apkaltinti Jėzų neišsiauklėjimu, tačiau, kaip nebūtų keista, Marija visiškai neįsižeidė. Ji puikiai suprato, ką nori pasakyti jos Sūnus.

Iš tiesų Jėzus sako savo Motinai štai ką: „ Esu visiems nepažįstamas, žinomas tik kaip dailidės iš Nazareto Sūnus, esu tavo sūnus. Mama, jei dabar padarysiu stebuklą, visam laikui turėsiu pasitraukti nuo tavęs, ir tu man būsi tik viena iš daugelio moterų, kurios klausysis manęs ir seks mane“.

Marija, jau vieną kartą ištarusi Dievui „taip“, tai padaro ir dabar. Ji priima Jėzaus žodžius sakydama tarnams, o tuo pačiu ir mums: „Darykite, ką tik jis jums lieps“.

Marijai iš tiesų buvo labai sunku atsisakyti minties turėti Dievą savo namuose, kad galėtų Jį dovanoti visam pasauliui. Marija myli savo Sūnų, bet leidžia Jam eiti. Evangelijoje pagal Joną po šito aprašymo daugiau nėra nė vieno žodžio apie Mariją iki tos akimirkos, kai ji vėl pasirodo po Jėzaus kryžiumi ir jai nuo kryžiaus vėl ištariami tie patys žodžiai: „Moterie…“ Ji grįžta į kryžiaus papėdę kaip visų Jėzaus mokinių motina. Ten, po kryžiumi, ji taip pat neištaria nė žodžio. Paskutiniai Evangelijoje minimi Marijos žodžiai yra šie, girdimi šiandien, skirti mums visiems: „Darykite ką tik jis jums lieps“…

Šie žodžiai yra raktas ir visiems, nusivylusiems gyvenimu bei savo tikėjimu. Atgaivinti savo širdį, pakelti žvilgsnį į Dievą, atrasti džiaugsmą Dievo artumoje,- tai ir yra mūsų laukiamas stebuklas, ir kelią į jį mums rodo visų mūsų Motina.