Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne
Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už
mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja
Dvasia ir ugnimi.
Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs
meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi
balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.
(Lk 3,15-16.21-22)
MYLIMAS SŪNUS, Mons. Adolfas Grušas
Bent jau dauguma
mūsų buvo pakrikštyti dar kūdikiais, ir šis faktas turi nepaprastą reikšmę: mūsų tėvai
(visiškai sąmoningai ar daugiau paklusdami tradicijai) norėjo mums tik gimusiems padovanoti
savo širdies ir meilės Dievui jausmus. Deja, ši patirtis atėjo ir išblėso praeities
miglose, ir, mėginant viską įvertinti, tai, kad esame krikštyti ar nekrikštyti, gyvenimą
keičia labai menkai…
Jei iš tiesų būtume supratę, kas atsitiko tą nuostabią
dieną, kai kunigas ant mūsų galvos pylė palaimintą vandenį! Mes tapome Dievo vaikais,
šventųjų bendrapiliečiais, buvome išlaisvinti meilei.
Esame Dievo vaikai… Galime
tikėtis tapti scenos žvaigždėmis ar svajoti apie Nobelio premiją, tačiau negalėtume
tikėtis tapti kuo nors didesniu, kaip Dievo vaiku, o jais jau esame.
Esame
šventųjų bendrapiliečiai… Priklausome didžiajai Dievo svajonei, vadinamai Bažnyčia,
susidedančiai iš, mūsų, vargšų nusidėjėlių, drauge liudijančių Dievą pasauliui. Galime
pasitikėti ir tikėtis didžių šventųjų pagalbos, prašyti Petrą tikėjimo, Pilypą geros
nuotaikos, o Pranciškų ramybės dvasios.
Esame išlaisvinti meilei… Krikštas
išvaduoja žmogų iš nuodėmės pančių, iš tamsybių ir mūsų kilmės apgaulės. Kristaus
išgelbėti mes galime, padedant Jo meilei ir malonei, mokytis mylėti taip, kaip myli
Jis.
Jordano pakrantėje Jėzus atsistojo į norinčių priimti krikštą eilę. Jis,
neturintis jokios nuodėmės, nuo pat pradžios nori aiškiai parodyti, kokių principų
laikysis: Jis atėjo būti drauge su mumis, paprastais žmonėmis, nemėgindamas apsimesti
ir nereikalaudamas jokių privilegijų. Jis, tikroji Šviesa, sutiko priimti mūsų tamsą,
kad ją nušviestų savo buvimu.
Priėmęs krikštą Jėzus meldžiasi ir tada visi
išvysta Šventąją Dvasią balandžio pavidalu ir girdi dangaus Tėvo balsą: „Tu mano mylimasis
Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.
Mes esame auklėjami taip, kad gyvenime darbais
užsitarnautume kitų meilę. Nuo mažens esame auklėjami būti gerais mokiniais, gerais
vaikais, gerais sužadėtiniais, gerais sutuoktiniais, gerais tėvais, gerais kunigais…
pasaulis apdovanoja gabius, kitus pranokstančius žmones, ir tada – ne vieno mūsų širdyje
– gimsta mintis, kad Dievas myli mus, tačiau su tam tikromis sąlygomis. Gaila, bet
taip dažnai visas mūsų gyvenimas tampa įvertinimo, pripažinimo, tarsi kokios išmaldos
ieškojimu.
Jėzus šiandien mums siunčia kitokią žinią: Dievas mus myli jau nuo
mūsų gimimo akimirkos, jau nuo tada, kai dar nespėjome nieko padaryti. Dievas mus
myli ne todėl, kad esame geri, bet mylėdamas daro mus gerais. Dievui mes esame priimtini,
nes, žvelgdamas į mus, Jis mato nepaprastą savo kūrinį, tai, kuo galime tapti, kilnumą,
kuriuo Jis mus apdovanojo. Tik tai suvokdami mes galime pradėti mąstyti apie tai,
ką galime nuveikti, kad atsilieptume į Dievo planą, mus tame kelyje stabdančius sunkumus,
savo silpnybes, kurias reikia įveikti. Nesuprantant ir nepriimant meilės, kuria Dievas
mus myli, gyvenimas lieka tamsa, iš kurios einama į nežinomybę, tuo tarpu meilė, nors
ir neišvaduoja mūsų iš sunkumų, tačiau užtikrina saugumo jausmą.
Iš tiesų tai
ir yra krikščionybės esmė. Dievas myli mane todėl, kad esu ir mano sielos gelmėje
apreiškia tai, kas esu: Dievo mylimas vaikas.
Drauge mes stengiamės įsigilinti
į tai, ką reiškia: mylėti. Tikrai mylėti nėra lengva, meilė yra didinga ir dviprasmė,
meilės vardu žmonės sugeba ir kurti, ir griauti. Taip atsitinka tada, kai žmonės meile
vadina pastangas ką nors garbinti. Mylėti tikrai, iš visos širdies, reiškia: leisti
žmogui būti savarankišku, sąmoningu, pažįstančiu save ir išlaisvinančiu savo meilę.
Taip su mumis elgiasi Dievas, taip esame raginami elgtis ir mes...