Marijos Dievo Gimdytojos iškilmė ir Pasaulinė taikos diena. Kas saugo gamtą, ugdo
taiką.
Pirmąją naujų metų dieną Bažnyčia liturgijoje pagerbia Švenčiausiąją Mergelę Mariją
Dievo Gimdytoją. Tą pačią dieną taip pat minima popiežiaus Pauliaus XVI prieš 43 metus
įvesta Pasaulinė taikos diena.
Sausio 1-osios rytą aukodamas Mišias Šv. Petro
bazilikoje, popiežius Benediktas XVI homiliją pradėjo atkreipdamas dėmesį į liturgijoje
– tiek pirmajame skaitinyje iš Skaičių knygos, tiek iš psalmėje – naudojamą veido
metaforą. „Tešviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas“ (Sk 6,25);
„Tebūna mus Dievas didžiai maloningas, telaimina mus, giedru veidu težvelgia. Tegu
jo žygius pažįsta pasaulis, visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą“ (Ps 66,2-3).
Mes žmogų atpažįstame pirmiausia iš veido. Veide matome asmens jausmus, mintis, jo
širdies ketinimus. Nors Dievas yra neregimas, tačiau Biblija kalba ir apie jo veidą.
Dievo palankumą ir meilę simbolizuoja į žmones žvelgiantis jo veidas. Jei Dievas slepia
savo veidą, vadinasi jis užsirūstinęs, nepatenkintas. Visas Biblijos pasakojimas yra
progresyvus Dievo veido atskleidimas žmonijai iki pat visiškai regimo Dievo apsireiškimo
Jėzaus Kristaus asmenyje. Šiandien girdėjome apaštalą Paulių mums sakant: „Atėjus
laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui“ (Gal
4,4). Dievo veidas tapo žmogaus veidu. Mergelės Marijos sūnaus veide matome Dievą,
dėl to ir Mariją vadiname Dievo Motina. Jai, širdyje saugojusiai dieviškosios motinystės
paslaptį, buvo leista pirmajai pamatyti Dievą savo kūdikio veide.
Brangieji
broliai vyskupai ir kunigai, ponai ambasadoriai, brangūs bičiuliai! – kreipėsi popiežius
į Mišių dalyvius. Dievo ir žmogaus veido meditavimas yra ypatingas kelias vedantis
į taiką. Nes iš tiesų taika prasideda nuo pagarbaus žvilgsnio į kitą žmogų, nuo atpažinimo,
kad tai asmuo, nesvarbu kokia būtų jo odos spalva, tautybė, kalba ar tikyba. Kas,
jei ne Dievas, gali garantuoti, kad tas veidas, tas asmuo, yra apdovanotas neprilystamu
kilnumu? Taip pat ir mes patys, tik jei turime Dievą širdyje, sugebame atpažinti brolį
kitame žmoguje. Tik jei turime Dievą širdyje, kitas žmogus mums yra ne priemonė, bet
tikslas, ne varžovas ar priešas, bet toks pat kaip ir aš, vienas iš pavidalų, kuriais
mums apsireiškia beribis buvimo žmogumi slėpinys.
Taip pat ir mano žinia šiandienei
keturiasdešimt trečiajai Pasaulinei taikos dienai: „jei nori puoselėti taiką, saugok
kūriniją“ kalba apie šitas Dievo veido ir žmonių veidų sąsajas. Žmogus sugeba gerbti
kūriniją tik tuomet, kai supranta kas iš tiesų yra gyvybė. Jei nesupranta, jis nemoka
gerbti nei savęs, nei nieko kas jį supa, negerbia aplinkos, kurioje gyvena, negerbia
kūrinijos. Kas visatoje atpažįsta neregimojo Kūrėjo veido bruožus, tas labiau myli
ir kūrinius. Šitaip suvokdami „veidą“, negalime būti abejingi tam, ką žinioje šiemetinei
Pasaulinei taikos dienos pavadinau „žmogiškąja ekologija“. Esama labai glaudaus ryšio
tarp pagarbos žmogui ir kūrinijos saugojimo. Tad vėl kartoju raginimą rūpintis visų
pirma jaunosios kartos ugdymu, - sakė popiežius, - suteikti ne tik technines ir mokslines
žinias, bet ugdyti plačią „ekologinę atsakomybę“, paremtą pagarba žmogui, jo pagrindinėms
teisėms ir pareigoms. Šitaip rūpinimasis gamta, virs ir taikos ugdymu.
Galiausiai
Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos iškilmės ir Pasaulinės taikos dienos
minėjimo Mišių homiliją popiežius užbaigė primindamas kalėdiniu laikotarpiu liturgijoje
dažnai girdimą psalmę, kalbančią apie tai kaip Dievo atėjimas į pasaulį perkeičia
kūriniją, tampa kosmine, visą visatą paliečiančia švente. Psalmė prasideda kvietimu
šlovinti Dievą: „Viešpačiui naują giesmę giedokit, giedokite jam visos šalys. Giedokite
Viešpačiui, šlovę duokit jo vardui“ (Ps 95,1). Šis raginiams greit išsiplečia į visą
kūriniją: „Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė. Tešniokščia jam jūra pripildyta
gyvių. Laukai su javais tegu kelia linksmybes. Visi miško medžiai tegieda iš džiaugsmo“
(11-12). Tikėjimo šventė tampa žmogaus ir kūrinijos švente. (jm)