Popiežiaus bendroji audiencija. Petras Lombardas savo pavyzdžiu mus ragina skelbti krikščioniškosios doktrinos visumą, vengti tikėjimo tiesų skaidymo.

Trečiadienio rytą įvyko paskutinė šiais metais popiežiaus Benedikto XVI bendroji audiencija. Joje dalyvavusiems maldininkams sakytoje kalboje Šventasis Tėvas pristatė dvyliktajame amžiuje gyvenusį ir savo laiku labai garsų teologą Petrą Lombardą, kurio veikalas – „Sentencijos“ – keletą šimtmečių buvo naudojamas kaip vienas pagrindinių teologijos vadovėlių.

Tad kas gi buvo Petras Lombardas? Nors ir nedaug žinome apie jo gyvenimą, vis dėlto galime atkurti pagrindinius jo biografijos faktus. Petras gimė vienuolikto ir dvylikto amžių sąvartoje netoli Novaros, šiaurinėje Italijoje, teritorijoje, kuri kitados priklausė longobardams, dėl tos jis ir vadintas Lombardu arba Lombardiečiu. Buvo kilęs iš neturtingo šeimos. Apie tai liudija išlikęs Bernardo Klerviečio laiškas Paryžiaus Šv. Viktoro abatijos vadovui Gilduinui, kurio prašoma studijuoti į Paryžių atvykusį Petrą priimti nemokamai gyventi į abatiją. Tai dar vienas įrodymas, - sakė popiežius,- kad viduramžiais ne tik kilmingieji ir turtingieji galėjo siekti mokslo ir karjeros. Iš varguomenės buvo kilęs ir popiežius Grigalius VII. Taip pat ir Paryžiaus Notre Dame katedros statytojas arkivyskupas Mauricijus iš Sully buvo valstiečių sūnus.

Petras Lombardas pradėjo studijas Bolonijoje, paskui tęsė Reimse ir galiausiai Paryžiuje. Nuo 1140 metų dėstė garsiojoje Paryžiaus Notre Dame mokykloje. Čia jis priėmė kunigo šventimus, o 1159 metais buvo paskirtas Paryžiaus vyskupu, tačiau po metų mirė.

Kaip visi to meto teologai, taip ir Petras visų pirma rašė komentarus Bažnyčios Tėvų tekstams. Tačiau žinomiausiu jo kūriniu tapo keturi tomai „Sentencijų“. Tai buvo tekstas skirtas dėstymui. Naudodamas to meto teologijai būdingą metodą, Petras nagrinėjo Bažnyčios Tėvų ir kitų autoritetingų autorių raštus, ne tik lotynų Tėvų, visų pirma Augustino, bet taip pat ir graikiškus tekstus, pirmiausia Vakaruose tuo metu nelabai žinomus graikiškus Jono Damaskiečio kūrinius. Visą sukauptą medžiagą Petras Lombardas labai kruopščiai atrinko ir sistemingai surūšiavo. „Sentencijų“ – tai yra patristinių šaltinių įvairiomis temomis rinkinys sudarė keturis tomus. Pirmoji knyga skirta Dievui ir Trejybės slėpiniui; antroji – pasaulio sukūrimui, nuodėmei ir malonei; trečioji – Įsikūnijimui ir Išganymui; ketvirtoji – sakramentams ir eschatologijai. Šiame rinkinyje išdėstytos visos katalikų tikėjimo tiesos. Labai aiškus, sintetiškas ir sistemingas dėstymas lėmė, kad Petro Lombardo „Sentencijos“ turėjo nepaprastą pasisekimą. „Sentencijomis“ kaip vadovėliu naudojosi studentai, kaip parankia dėstymo priemone naudojosi ir profesoriai. Taip pat ir tokie didieji teologai kaip Albertas Didysis, Bonaventūras ar Tomas Akvinietis savo akademinę veiklą pradėjo nuo „Sentencijų“ komentavimo. Petro Lombardo tekstas iki pat šešioliktojo amžiaus buvo naudojamas visose teologijos mokyklose.

Pristatęs Petro Lombardo asmenybę ir pagrindinį jo veikalą, popiežius Benediktas XVI toliau kalbėjo: Šia proga norėčiau pabrėžti koks svarbus ir nepamainomas yra organiškas ir vientisas tikėjimo tiesų skelbimas. Atskiros tikėjimo tiesos paaiškina viena kitą ir tik vieningoje visumoje galime atpažinti išganymo plano harmoniją ir Kristus slėpinio svarbą. Raginu visus teologus ir kunigus, Petro Lombardo pavyzdžiu, skelbti krikščioniškosios doktrinos visumą, vengti tikėjimo tiesų skaidymo ir nuvertinimo. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, taip pat ir jo Sąvadas, mums pateikia būtent tokią krikščioniškojo Apreiškimo visumą ir kviečia mus ją priimti kupiniems tikėjimo ir dėkingumo. Tad raginus visus tikinčiuosius ir visas bendruomenes naudotis šiomis priemonėmis, - sakė popiežius, - gilintis į mūsų tikėjimo tiesų visumą. Pamatysime, jog tai nuostabi simfonija, bylojanti apie Dievą ir jo meilę, raginanti jai pritarti ir pagal ją gyventi. (jm)