Šventoji Šeima

Jėzaus gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę. Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse. (Lk 2,41-52)

DIEVAS NAMUOSE

Minint Šventosios Šeimos šventę, Evangelijos skaitiniai visuomet kalba apie vieną ar kitą įvykį iš Jėzaus kūdikystės ar vaikystės metų, tačiau bet kuriuo atveju jie kalba apie santykį su Dievu, šventyklos aplankymą. Atrodytų, kad tai savaime suprantama, tačiau pirmiausia tuo liturgijoje norima pabrėžti vieną mintį: Jėzus, Dievas, įsikūnijęs žmogaus prigimtyje, savo žemiškąjį gyvenimą neatskiriamai susiejo su gyvenimu šeimoje.

Didžiąją savo gyvenimo šioje žemėje dalį Jis praleido namų aplinkoje, kur buvo auklėjamas pagal to meto tradicijas, kur augo, mylėjo ir buvo mylimas, mokėsi, dirbo, priėmė visuomenės vertybes, tuo dar labiau pabrėždamas, kokią didelę reikšmę šeima turi tautos ir visuomenės gyvenime.

Išganytojas parodė dangiškojo Tėvo gailestingumą ne vien tik tada, kai, palikęs gimtuosius namus, ėjo pas nusidėjėlius, vargšus, ligonius, bendravo su išalkusiomis miniomis, kad jas pamaitintų duona ir Dievo žodžiu, ar rūpinosi suteikti dvasinės šviesos visiems, jos besiilgintiems. Dar prieš savo viešąją veiklą Jis tuo gailestingumu dalijosi kuklioje Marijos ir Juozapo namų aplinkoje. Dievas taip pat turi savo namus, ir tie namai – tai šeimos aplinka, šventovė, kurioje galima jaustis saugiai, apsuptam pačių artimiausių žmonių.

Deja, vis dažniau ir dažniau žmonių namai lieka tiktai vieta, kur kiekvienas atskirai grįžta praleisti naktį arba užsidaryti savo kampe, rūpindamasis, kad jo niekas nebeerzintų, nes mano tokiu būdu atgausiąs jėgas. Kažkaip nejučia prarandame suvokimą, kad mūsų namai taip pat turi būti vieta, kur susitinkame Dievą, kur Dievas prisiliečia prie mūsų kasdienybės.

Todėl sunku suprasti, kodėl šiais laikais, kai žmogus “atranda” maldą ir tikėjimą, jis keliauja melstis į vienuolynus, rekolekcijų namus, įsijungia į maldos grupę, bet praktiškai niekuomet nemėgina savo atradimu pasidalyti su savo šeimos nariais.

Neaišku kodėl, gresiant kokiems nors nemalonumams, degamos žvakelės bažnyčioje prie stebuklais garsėjančio paveikslo, prašoma paaukoti Mišias, meldžiant sveikatos, siunčiamos aukos į vienuolynus, kad ten gyvenančios seserys melstųsi ta intencija, bet praktiškai niekas nemėgina ieškoti pagalbos savo šeimos narių tarpe.

Nesuprantama, kodėl žmonės, kilus šeimos krizei, iškilus nesutarimams tarp vyro ir žmonos, nepamąsto, jog tai proga drauge pasimelsti, ir jei tai visiškai nepanaikins kilusios krizės, viskas jau bus kiek kitaip.

Kažkodėl, kalbėdami apie maldos vietą, mes galvojame apie bažnyčias, stebuklingas vietas, atlaidus, bet pamirštame, jog pirmųjų krikščionių maldos vieta buvo jų pačių namai.

Daug kas pasikeitė šių dienų pasaulyje… Dabar namai, kuriuose visi šeimos nariai susirenka kasdieninei maldai, vadinama pavyzdine, savotiška išimtimi, bet nesuvokiame, kad išimtimi ir absurdu turėtų būti laikoma tokia šeimos bendruomenė, kurioje visiškai nebėra laiko maldai.

Gal todėl kartais mes ir pasijuntame benamiais… (Mons. Adolfas Grušas)