Popiežiaus kalėdinė žinia Urbi et Orbi

Brangieji broliai ir seserys Romoje ir visame pasaulyje, ir jūs visi, Viešpaties mylimi vyrai ir moterys! “Lux fulgebit hodie super nos, quia natus est nobis Dominus. - Šviesybė šiandien užtvino mus, nes gimė mums Viešpats“ (Kalėdų ryto Mišių Įžangos priegiesmis).

Rytų Mišių liturgija mums priminė, kad naktis jau praėjo, kad išaušo diena; iš Betliejaus prakartėlės pasklidusi šviesa mums šviečia.

Vis dėlto, Biblija ir Liturgija mums kalba ne apie natūralią šviesą, bet apie kitokią, ypatingą šviesą, sąmoningai nukreiptą į „mus“, skirtą „mums“, kuriems gimė Betliejuje Kūdikis. „Mes“ tai Bažnyčia, didžioji visuotinė Kristų tikinčiųjų šeima, su viltimi laukusi Išganytojo gimimo ir šiandieniame slėpinyje švenčianti nepraeinantį šio įvykio naujumą.

Iš pradžių, prie Betliejaus prakartėlės, tie „mes“ pasauliui buvo beveik nematomi. Kaip sako šventasis Lukas savo Evangelijoje, su Marija ir Juozapu ten buvo tik keletas piemenų, kurie atbėgo angelų įspėti. Pirmųjų Kalėdų šviesa buvo tarsi naktyje uždegta ugnis. Visi skendėjo tamsoje ir tik iš grotos sklido tikroji šviesa, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1,9). Ir vis dėlto viskas vyko paprastai ir santūriai, nes Dievas visada šitaip veikia žmonijos istorijoje. Dievas mėgsta uždegti koncentruotą šviesą, kuri ilgainiui ima plačiau šviesti. Taip pat ir ją lydinčios tiesa bei meile užsidega ten, kur žmonės priima šviesą, o paskui sklinda vis plačiau, tarsi koncentriniais ratais, paliečia spindesiui atsiveriančias širdis ir protus, kurie savo ruožtu irgi tampa šviesos skleidėjais.

Varganoje Betliejaus grotoje prasideda Bažnyčios istorija. Amžiams bėgant ji tampa tauta ir šviesa visai žmonijai. Taip pat ir šiandien, per tuos, kurie eina sveikinti Kūdikėlio, Dievas uždega žiburius pasaulio naktyje ir kviečia žmones atpažinti Jėzuje savo išganingojo ir išvaduojančiojo buvimo ženklą, kviečia visą žmonija tapti Kristų tikinčiais „mumis“.

Visur, kur yra Dievo meilę priimančiųjų „mūsų“, ten, net ir sunkiose situacijose, spindi Kristaus šviesa. Bažnyčia, kaip Mergelė Marija, dovanoja pasauliui Jėzų, Sūnų, kurį jis pati gavo kaip dovaną. Jis atėjo išvaduoti žmogaus iš nuodėmės vergijos. Kaip Marija, Bažnyčia nebijo, nes Kūdikis yra jos jėga. Tačiau ji jo nesisavina, bet duoda jį visiems jo ieškantiems tyra širdimi, nuolankiesiems ir prilėgtiesiems, kenčiantiems smurtą, trokštantiems gerumo ir taikos. Taip pat ir šiandien gilios ekonominės ir visų pirma moralinės krizės slegiamai, karų ir konfliktų sužeistai žmonijai, trokšdama dalintis ir būdama ištikima žmogui, Bažnyčia drauge su piemenimis kartoja: „Bėkime į Betliejų“ (Lk 2,15), ten surasime mūsų viltį.

Bažnyčios „mes“ gyvena ten, kur Jėzus gimė, Šventojoje Žemėje, ir ragina jos gyventojus atsisakyti smurto bei keršto ir tvirtai bei dosniai pasiryžti eiti taikaus sambūvio keliu. Bažnyčios „mes“ yra it kitose Artimųjų Rytų šalyse. Kaipgi negalvoti apie sunkią padėtį Irake ir apie tame regione gyvenančią mažąją krikščionių kaimenę? Nors ji kenčia smurtą ir neteisingumą, tačiau visuomet yra pasiryžusi prisidėti prie smurto ir kito žmogaus atstūmimo logika nesivadovaujančio pilietinio sambūvio kūrimo. Bažnyčios „mes“, kaip susitaikinimo ir taikos raugas, veikia Šri Lankoje, Korėjos pusiasalyje ir Filipinuose bei kitose Azijos šalyse. Afrikos žemyne nesiliauja balsiai maldavęs Dievą, kad liautųsi prievarta Kongo Demokratinėje Respublikoje; ragina Gvinėjos ir Nigerio piliečius kalbėtis ir gerbti kiekvieno žmogaus teises; Madagaskaro gyventojus prašo įveikti tarpusavio susiskaldymą ir gerbti vieni kitus; visiems primena, jog kiekvienas žmogus, nepaisant dramų, išbandymų ir slegiančių sunkumų yra pašauktas į viltį. Europoje ir Šiaurės Amerikoje Bažnyčios „mes“ ragina įveikti egoistinę siaurą mąstyseną, ugdyti bendrą gėrį ir pagarbą silpniems žmonėms, pradedant negimusiais. Hondūre padeda atkurti institucinę santvarką. Bažnyčios „mes“ yra svarbus visos Lotynų Amerikos savivokos elementas, yra tiesos ir meilės pilnatvė, kurios negali atstoti jokia ideologija, yra kvietimas gerbti neginčijamas kiekvieno asmens teises ir plėtoti integralią pažangą, yra teisingumo ir brolybės žinia, vienybės šaltinis.

Būdama ištikima savo Įkūrėjui, Bažnyčia yra solidari su visais, kas kenčia dėl stichinių nelaimių ir skurdo, taip pat ir turtingose visuomenėse. Matydama žmones, bado verčiamus palikti gimtąsias vietas ir keliauti į tolimus kraštus, Bažnyčia skelbia svetingumą. Vienu žodžiu, Bažnyčia visur skelbia Kristaus Evangeliją, nepaisydamas persekiojimų, diskriminavimo, puolimų ir priešiško abejingumo, nes šitaip ji dalijasi tuo pačiu likimu su savo Mokytoju ir Viešpačiu.

Brangieji broliai ir seserys, kokia didelė dovana mums suteikta, kad galime priklausyti šitai visiems skirtai bendrijai! Tai Švenčiausiosios Trejybės bendrija, iš kurios širdies nužengė į pasaulį Emanuelis, Jėzus, Dievas su mumis. Kaip Betliejaus piemenys, nustebę ir kupini dėkingumo kontempliuokime šitą meilės ir šviesos slėpinį. Visiems džiugių Kalėdų!