Kristaus Gimimas, Kalėdos

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“

 Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. (Lk 2,1-20)

DIEVAS SU MUMIS

Pamėginkime įsivaizduoti Betliejų tą naktį, kuomet gimė pasaulio Išganytojas…

Kūdikis inkščia, verksnoja silpnu balsu, taip, kaip tai daro visi naujagimiai. Akutės užmerktos, mažos rankelės suspaustos į kumščiukus, o raukšlėtas veidelis glaudžiasi prie motinos krūtinės. Akimirkai jis praveria akis, tarsi norėdamas įsitikinti, kad viskas yra tvarkoje, ir vėl nugrimzta į miegą…

Motina, jauna ir nepatyrusi, pamirko mažąjį pirštą moliniame dubenėlyje ir juo paliečia vaikelio lūpas, sudrėkindama jas ožkos pienu. Marija pataiso nuslydusį apklotą, saugantį nuogą naujagimio kūną nuo naktinio dykumos šalčio, užplūdusio Betliejų. Ji šypsosi, žvelgdama į Juozapą, sėdintį ant šiaudų, išvargintą ilgos kelionės ir išgyventų įvykių…

Žvelgiant į šį vaizdą taip pat norėtųsi patylėti, stengiantis įveikti susijaudinimą ir nuovargį: galų gale Dievas atėjo pas mus!

Tai Dievas?

Žiūrime į mažą Kūdikį ir negalime tuo patikėti.

Tai Dievas?

Mes turime pripažinti Dievu tą Vaikelį ir patikėti, kad tai Jis mus sukūrė?

Taip, toks Dievas atėjo pas mus: neparėpiamas ir drauge beginklis, trapus visagalis, tapęs silpnu todėl, kad pats to norėjo. Žvelgiant į gimusį Išganytoją, apima švelnumas, norisi paimti jį ant rankų ir priglausti prie savęs.

Marija patikėjo arkangelo žodžiais, ir savo gyvenimą atidavė į Dievo rankas, o dabar atsidūrė Betliejuje, akis į akį susitikdama su Visatos Paslaptimi, kurią glaudžia prie krūtinės. Nustebinta ir susimąsčiusi savo paklusnioje Viešpaties mokinės širdyje, ji svyruoja tarp džiaugsmo, jog tapo motina ir suvokimo, kad laiko savo rankose patį Dievą. Ji tapo pirmąja Viešpaties mokine, pirmąja tikinčiąja, ji buvo pirmoji tarp moterų, palaimintų Ievos dukterų, kurios leidžia Dievui gimti jų širdyse.

Juozapas jaučia nuovargį… Jis irgi, kaip Marija, ištarė Dievui taip, tačiau jo sutikimas buvo iškentėtas, vargingas, beveik išplėštas jėga. Jo svajonės dabar tapo Dievo svajonėmis, jis daugiau nebeturi savos ateities, erdvės savo planams, turi atsisakyti savo ambicijų ir savaime suprantamo tėvo išdidumo. Dangaus Tėvas jį padarė tėvu, jis dabar privalo rūpintis Dievu ir Jo Motina, globoti juos, sudaryti sąlygas augti jiems, gyvenantiems Paslaptyje, drauge suvokdamas, kad jo gyvenimas bus matuojamas ne pasiekimais, o ištikimybe.

Betliejų supančiose kalvose susirinkę piemenys, nelaimėliai, nejaučiantys savo vertės, be ateities, be vilties, savo širdyje keikia likimą, stengdamiesi nuvyti gerklę gniaužiantį ir ašaromis akis pripildantį skausmą. Jiems pasibaigė dar viena diena, tokia, kaip ir daugybė jau praėjusių, tokia, kaip ir daugybė laukiančių ateityje, be išeities, be ramybės, be šviesos…

Tačiau pasirodo angelas ir sako, kad kažkas skirta ir jiems, vargšams be vilties ir ateities. Jis kalba apie ėdžias. Tai išgirdę, piemenys eina jiems parodytu keliu ir randa Dievą, gyvenantį ėdžiose, tarsi tai būtų paauksuotas sostas, ir supranta, kad net ir gyvulių išmatomis dvokiančios ėdžios gali tapti nelaimingųjų Dievo sostu.

Toli rytuose grupelė smalsuolių, visų vadinamų išminčiais, ginčijasi, ką reiškia danguje pasirodęs ženklas. Vieni tvirtina, kad tai karaliaus gimimą žyminti žvaigždė, kiti teigia, kad jis pranašauja pasaulinę katastrofą, dar kiti mano, kad į tai apskritai nereikia kreipti dėmesio. Visi juokauja ir linksminasi, laukdami, kol tarnai patieks vakarienę. Jie nutaria, kad dabar reikia gerai išsimiegoti, o rytoj visi vyks į Judėją pažiūrėti, kas ten atsitiko. Jiems pakanka pinigų, jie yra išsilavinę ir viskuo aprūpinti, tačiau drauge jie tebėra ieškantys, besiteiraujantys ir trokštantys naujovių žmonės.

Jeruzalėje vyriausieji kunigai kalbasi apie praėjusią dieną, planuoja naujos, nuostabios šventyklos statybą ateityje. Atsisveikindami meldžiasi ir prašo Dievą atsiųsti Mesiją. Kai kurie iš jų suktai šypsosi: tik Mesijo mums dabar ir betrūko…

Erodas savo rūmuose nustumia nuo lovos meilužę ir bando užmigti, tačiau tai nepavyksta. Jis išeina į rūmų terasą ir žvelgia į apačioje plytintį miestą. Taip, žinoma, žmonės jo nemyli, tačiau tai nieko: jei nemylės jo dėl karaliaus vardo, tai bent prisimins nekęsdami už žiaurumą…

Ir mes šią naktį mūsų bažnyčių prieblandoje stebimės ir sakome sau: Štai Dievas. Dievas dar nepavargo mylėjęs mūsų, jis nori gimti mūsų tarpe, prašosi priimamas į mūsų širdis. Mes irgi meldžiamės, mėgindami prisiminti visus savo vargingoje maldoje.

Šią naktį reikia prisiminti visus kenčiančius, kuriems joks angelas iki šiol nepasakė, kad Dievas gimė kaip tik dėl jų. Reikia melstis už visus tuos žmones, kuriuos sutikome šiais tokiais skausmingais ir rūpesčių pripildytais metais ir drauge stebėtis, kaip nuostabiai Dievas veda visus, pasitikinčius Jo pagalba. Turime melstis už mūsų Tėvynę, tokią susipriešinusią, tokią pavargusią ir nusivylusią, atrodytų, beprarandančią paskutines viltis, įsitikinusią, kad yra pati blogiausia tarp visų pasaulio šalių, ir prašyti Viešpatį dovanos mums visiems: prisiminti, iš kur atėjome ir kur einame.

Toje bažnyčios prieblandoje žvelgiame į Kūdikį ir klausiame savęs, kas tai per Dievas, kuris vietoje to, kad išspręstų problemas, pats turi būti globojamas. Tačiau tai Kūdikis, kurį norisi paimti ant rankų, priglausti prie širdies Dievą, apiberti Jį bučiniais ir pasakyti, kad Jį mylime, nes Jis toks nenuspėjamas, o drauge taip paslaptingai lengvai sutinkamas ir paprastas.

Jis yra su mumis…