Trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius kalbėjo apie jau priartėjusias Kalėdas

Idant galėtume geriau suprasti Kalėdų prasmę, pirmiausia norėčiau priminti šios iškilmės istorinę kilmę, - sakė popiežius maldininkams, primindamas, jog nuo pat pradžių svarbiausia Bažnyčios liturginių metų šventė visada buvo ne Kristaus gimimo, bet prisikėlimo minėjimas. Ne Kalėdos, bet Velykos yra seniausia krikščioniška šventė, nes Kristaus priskėlimas yra svarbiausias mūsų tikėjimo pagrindas. Jis yra Evangelijos skelbimo pamatas ir ant jo buvo pastatyta Bažnyčia. Būti krikščioniu nuo pat pradžių reiškė gyventi Velykų dvasia, dalyvauti tame dinamizme, į kurį mus įtraukia krikšto sakramentas. Krikštu mes mirštame nuodėmei ir keliamės gyvenimui su Dievu.

Pirmasis krikščionių autorius, skelbęs, jog Jėzus gimė gruodžio 25 dieną, buvo Ipolitas Romietis. Tokią užuominą randame apie 204 metus jo sukurtame komentare Danielio knygai. Kai kurie egzegetai taip pat pastebi, jog tą dieną buvo minima Jeruzalės šventyklos dedikavimo šventė, įsteigta Judo Makabiejaus 164 metais prieš Kristų. Datų sutapimas turėjo reikšti, jog Jėzus atėjo į pasaulį kaip Dievo šviesa, jog jo asmenyje įvyksta tikrasis šventyklos pašventinimas, nes jo asmenyje Dievas ateina į pasaulį.

Kalėdų šventė įsitvirtino ketvirtame amžiuje, užimdama romėniškos Sol invictus, nenugalėtos saulės šventės vietą. Šituo norėta pabrėžti, jog Kristaus gimimas yra tikroji šviesos pergalė prieš blogio ir nuodėmės sutemas.

Dabartinė Kalėdoms būdinga dvasinė atmosfera susiformavo tik viduramžiais, visų pirma Jėzų – žmogų ir Dievą su mumis karštai mylinčio Pranciškaus Asyžiečio dėka. Jo biografas Tomas Celanietis pasakoja, jog Pranciškui Kalėdos buvo svarbiausios iš visų iškilmių, jis jas vadino švenčių šventėmis ir labai maldingai minėjo. Šitas nepaprastas maldingumas išugdė kalėdines apeigas, Pranciškaus įvestas Italijos Greccio vietovėje. Įkvėpimo Asyžietis galbūt pasisėmė ir iš savo piligrimystės į Šventąją Žemę, ir iš Romos Mergelės Marijos bazilikoje saugomos prakartėlės. Pranciškus kontempliuodamas Jėzaus gimimo slėpinį netvėrė džiaugsmu, trokšdamas juo dalinis ir su kitais. Greccio oloje Pranciškaus įrengta prakartėlė siūlė kontempliuoti kitą svarbią krikščionių tikėjimo dimensiją: jei Velykų iškilmėje mūsų dėmesys sutelktas į Dievo visagalybę, nugalinčią mirtį ir visiems mus suteikiančią amžinybės viltį, tai Kalėdos išryškina kitą aspektą – Dievo paprastumą, gerumą ir švelnumą. Tomas Celanietis pasakoja, jog Kalėdų naktį Pranciškus turėjo regėjimą: matė prakartėlėje miegantį kūdikį Jėzų, kuris Pranciškui prisartinus pabudo. Po šio išgyvenimo Pranciškaus skelbtos Kalėdos iš tiesų gerokai prisidėjo prie to, kad visa Dievo Tauta giliau išgyventų Dievo švelnumo ir gerumo slėpinį, kad kontempliuotų mažajame kūdikyje pas mus atėjusį Emanuelį, Dievą su mumis. Tame kūdikyje Dievas yra artimas kiekvienam iš mūsų, toks artimas, kaip kiekvienas gimęs mažas vaikas, kurį tėvai švelniai ima ant rankų ir glaudžia prie krūtinės.

Tas kūdikis yra visiškai bejėgis, jis nesikėsina nieko pavergti, jis nori, kad jį priimtume visiškai laisva valia. Dievas tapo kūdikiu, idant įveiktų išdidumą, smurtą, savinimosi aistrą. Dievas tapo kūdikiu, kad mus nugalėtų vien tik meilės jėga ir kad mums parodytų kas mes iš tiesų esame. Kūdikis Jėzus mums taip pat byloja ką mes turime daryti, kad sutiktume Dievą, kad galėtume džiaugtis jo artumu. „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus karalystę“ (Mt 18,3). Norint sutikti Dievą reikia patiems turtėti vaiko širdį. Šitai mums norėjo pasakyti Pranciškus Asyžietis. Šito ir aš su meile linkiu jums visiems, jūsų šeimos ir visiems jums brangiems žmonėms. Visiems džiugių šventų Kalėdų, - linkėjo Šventasis Tėvas. (jm)