Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezė apie Joną Solsberietį

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Benediktas XVI tęsė pasakojimą apie iškiliuosius XII amžiaus Bažnyčios veikėjus. Šį sykį Šventasis Tėvas pristatė Joną Solsberietį, kuris priklausė Šartro katedros, viduramžiuose vienos iš garsiausių filosofijos ir teologijos mokyklų, bendruomenei. Jonas gimė pietų Anglijos Solsberio mieste tarp 1100 ir 1120 metų. Iš jo gausių laiškų galima sužinoti apie svarbiausius jo gyvenimo įvykius. Jis maždaug dvylika metų, nuo 1136 iki 1148 metų studijavo geriausiose to meto mokyklose pas žinomus mokytojus, iš pradžių Paryžiuje, paskui Šartre. Kaip dažnai įvykdavo anais laikais, aukšti hierarchai ir monarchai kviesdavosi bendradarbiauti pačius gabiausius mokinius. Taip įvyko ir Jonui Solsberiečiui, kurį jo artimas draugas Bernardas Klervietis pristatė Kanterberio arkivyskupui Teobaldui, Anglijos primui, kuris jį priėmė į savo kunigų gretas. Vienuolika metų, nuo 1150 iki 1161 metų, Jonas dirbo senyvo amžiaus arkivyskupo sekretoriumi ir kapelionu. Jonas Solsberietis tęsė mokslus, tuo pat metu vykdė intensyvią diplomatinę veiklą. Jis dešimt kartų lankėsi Italijoje, į kurią vyko siekdamas gerinti Anglijos karalystės ir Bažnyčios santykius su popiežiumi. Kaip tik tuo metu popiežiumi buvo Jono tautietis, anglas Adrijonas IV, kurį asmeniškai pažinojo. Kaip tik po popiežiaus Adrijono IV mirties, įvykusios 1159 metais, gerokai įsitempė Anglijos karalystės ir Bažnyčios santykiai: Henrikas II sumanė primesti Bažnyčiai savo valią ir suvaržyti jos teises. Tai buvo nepriimtina ne tik Jonui Solsberiečiui, bet ir arkivyskupo Teobaldo įpėdiniui Anglijos primo soste, arkivyskupui Tomui Beketui, kuris dėl šios priežasties išvyko į tremtį, į Prancūziją. Jį tremtyje ištikimai lydėjo Jonas Solsberietis, nuolat skatinęs Anglijos susitaikymą. 1170 metais, kai abu sugrįžo į Angliją, Tomas Beketas buvo užpultas ir nužudytas savo katedroje. Jis mirė kankinio mirtimi ir buvo kankiniu tuoj pat pripažintas. Jonas Solsberietis tęsė ištikimą tarnystę Tomo Beketo įpėdiniui iki kol pats buvo išrinktas Šartro vyskupu, Šartre gyveno nuo 1176 iki mirties 1180 metų.

Popiežius katechezėje aptarė du svarbius Jono Solsberiečio veikalus. Tai „Metaloghicon“ apie logikos teoriją ir „Polycraticus“ apie valdžią ir žmogų, kuriame analizuojamos politinės ir etinės pažiūros viešajame gyvenime. Jonas Solsberietis pastarajame veikale kelia esminius klausimus: kas gali pažinti žmogaus protą? Iki kokio laipsnio jis atitinka kiekviename žmoguje glūdinčiam siekiui pažinti tiesą? Kai kurios Jono Solsberiečio keltos temos yra susijusios su istoriniu laikotarpi, tačiau kitos tebėra aktualios ir mūsų laikais. Panašiai kaip anuomet, kai kuriuose kraštuose ir dabar galima pastebėti rūpesčio keliantį proto, kurio uždavinys yra atrasti su žmogaus asmens orumu susijusias etines vertybes atskyrimą nuo laisvės, kurios atsakomybė jas priimti ir kelti. Gal būt šiandien Jonas Solsberietis primintų mums, kad lygybės įstatymui atitinka tik tie įstatymai, kurie gina žmogaus gyvybės šventumą ir atmeta abortų, eutanazijos ir lengvabūdiškų genetinių eksperimentų teisėtumą, kuriais gerbiamas santuokos tarp vyro ir moters orumas, tvirtinamas sveikas valstybės laicizmas, kuris visuomet įpareigoja gerbti religijos laisvę bei tvirtinamas subsidiarumas ir solidarumas tautiniu ir tarptautiniu mastu. Priešingu atveju, įsigaliotų tai, ką Jonas Solsberietis vadina „Valdovo tironija“, arba ką nūdiena būtų galima pavadinti „reliatyvizmo diktatūra“, reliatyvizmo, kuris, sakė popiežius, primindamas savo pamokslą, pasakytą 2005 metų balandžio 18 d. už naujojo popiežiaus išrinkimą, nepripažįsta nieko pastovaus ir, kaip vienintelį matą, kelia tik savąjį „aš“ ir savuosius užsigeidimus.

*

Pasibaigus trečiadienio bendrajai audiencijai Šv. Tėvas priėmė šiaurės Italijos Alpių miestelio Introd atstovų delegaciją, kuri Benediktui XVI įteikė Introd garbės piliečio pažymą. Dėkodamas už suteiktą garbės pilietybę, popiežius pasidžiaugė jį pasiekiančiomis žiniomis, jog tiek jo, tiek pirmtako, popiežiaus Jono Pauliaus II buvimas Aostos slėnyje padėjo sutvirtinti slėnio gyventojų tikėjimą ir paskatinti jų religinį gyvastingumą. (sk)