Minios klausinėjo Joną Krikštytoją: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo:
„Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul
taip pat daro“. Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“
Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“. Taip pat ir kariai
klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nieko neskriauskite
ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga“. Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir
daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš,
tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam
aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.
Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins
neužgesinama ugnimi“. Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė
gerąją naujieną.(Lk 3,10-18)
PAPRASTUMO DIDYBĖ, Mons.
Adolfas Grušas
Kad Kalėdų
diena neateitų netikėtai ir neužgriūtų mūsų tarsi nemalonumas, šiandien esame raginami
pakelti savo žvilgsnius aukštyn ir neleisti, kad mūsų širdys būtų apsunkintos pernelyg
daugeliu rūpesčių, išsiblaškymų, kad nebūtume apsvaiginti savo pačių tariamos visagalybės.
Dievui
nepatinka, kai žmonės apie Jį galvoja ir mėgina Jį suvokti, vadovaudamiesi vien tik
savo siauru išmanymu. Kaip tik todėl Jis ir atėjo pas žmones, kad papasakotų apie
save ir tai, kaip paprastai, padarė naujai, netikėtai, nesiderindamas prie žmogiškų
schemų.
Ateidamas į pasaulį Dievas nepasirinko imperatoriaus žmonos, bet paprastą
ir tvirtai tikinčią Nazareto mergaitę; Jo Žodis pasigirdo ne to laikmečio galiūnams,
bet Jonui Krikštytojui, kuris taip pat ir mus kviečia parengti širdis Kalėdų šventei.
Žmonės,
iš Jeruzalės atėję į Jericho apylinkes pamatyti Jono Krikštytojo, aistringo ir atkaklaus
pranašo, bei išgirdę jo žodžius buvo nustebinti ir sujaudinti. O kas, jei Jonas Krikštytojas
yra teisus? Kas, jei iš tiesų gyvenimas nėra neišsprendžiamas chaosas, teikiantis
mums daugiau vargo, negu džiaugsmo? Kažkuris iš atkeliavusiųjų nedrąsiai prisiartino
prie pranašo ir pasiteiravo: „Tai ką gi mums daryti?“
„Ką turime daryti?“-
tai klausimas, kylantis ir mūsų širdyse, kai pažvelgiame į save, kai leidžiame tylai
atskleisti mūsų laimės ir gėrio troškimą, kai patirtos nesėkmės parodo žiaurią gyvenimo
tiesą ir norime pasirengti tokioms Kalėdoms, kurios neliktų vien emocijomis, bet taptų
atsivertimu laimei ir gėriui.
„Ką turime daryti?“- klausiame mes, ir pasaulis
atsako: „Gerai įsitaisyk gyvenime, dirbk, uždirbk, ilsėkis, gydykis, pasiduok emocijoms,
nekreipk dėmesio į kitus, viską daryk savo labui…“ Visi pažįstame žmonių, įsitikinusių,
jog užtenka būti aukštesniam, lieknesniam, turtingesniam už kitus, šalia savęs turėti
keletą žmonių, kad galėtų jaustis laimingu…
Ar iš tiesų šie dalykai gali pripildyti
širdį? Ar kartais nėra taip, jog, klausydami vien tų balsų, visą savo energiją skiriame
klaidai? Kas, jei pas gerąjį Dievą, kaip įsitikinsime gyvenimo pabaigoje, vedė visai
kitas kelias? Argi negali būti, kad pasaulis iš tiesų nesugeba duoti tikro atsakymo,
o maskuodamas savo tuštumą, ją pripildo vien skambiais žodžiais?
Jonas Krikštytojas
klausiusiems atsako švelniai, bet drauge ryžtingai. Jo patarimai atrodo smulkmeniški,
netgi banalūs, visiškai nesprendžiantys mūsų iškeltų problemų: pasidalykite, nereikalaukite
daugiau, neskriauskite, neskųskite… Ir tai viskas?! Išgirdę tokius atsakymus liekame
nustebinti, kažkiek netgi nuvilti. Tačiau Jonas yra teisus: iš mažų dalykų gimsta
širdies atvirumas. Juk tikriausiai ne vienas iš mūsų savo gyvenime tam tikru momentu
pradeda kurti didingus ir neįmanomus planus, pavyzdžiui: važiuosiu į Afriką savanoriu
– tačiau nepastebiu netoli gyvenančios vienišos senutės, kuriai verkiant reikia pagalbos,
arba: važiuosiu savaitei į vienuolyną susikaupti tyloje – bet nerandu per dieną penkių
minučių nuoširdžiai maldai, arba: kasdien skirsiu laiko mąstymui – ir nežiūrint to,
nedrįstu išbraukti iš dienotvarkės nė vieno nenaudingo ir plepalų pilno susitikimo…
Jonas
yra teisus: turime gerai daryti tai, kam esame pašaukti, ir turime tai daryti su džiaugsmu,
nuoširdžiai ir paprastai. Tokiu atveju mūsų gyvenimas tampa pranašyste, keliu, kuriuo
į pasirengusią Jį priimti širdį ateina Mesijas.
Muitininkams buvo įprasta sukčiauti,
kareiviams buvo normalu rodyti savo jėgą, žmonėms buvo įprasta kaupti tai, ką turi.
Jonas susirinkusiems prie Jordano parodo kitą galimą visų tų žmonių gyvenimo istoriją:
būti garbingiems, nevartoti prievartos, dalytis su kitais. Taip pat ir mūsų laikais
savotišku didvyriškumu laikomas garbingas darbas, pranašais pavadinami nuolankūs žmonės
šiame rykliais užtvindytame pasaulyje ir keistuoliais laikomi tie, kurie ką nors daro
nereikalaudami atlyginimo.
Iš tikrųjų Jono Krikštytojo žinią mums siunčia pati
Kalėdų šventė, primindama, jog Dievas, ateidamas pas mus, tapo Kūdikiu, panoro būti
mažu. Mes irgi per savo paprastus darbus galime rasti šviesą...