Antrasis Advento sekmadienis

Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje:

Tyruose šaukiančiojo balsas:

Taisykite Viešpačiui kelią!

Ištiesinkite jam takus!

Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas,

kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas.

Kreivi keliai taps tiesūs,

o duobėti – išlyginti.

Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą

(Lk 3, 1-6)

IŠGIRSTAS ŽODIS

Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje pirmiausia išvardijami visi valdovai, Kristaus atėjimo į žemę metu valdę Palestinoje, tačiau, kaip paaiškėja toliau, anaiptol ne jie yra patys svarbiausi. Visi šie garsūs vardai reikalingi tik tam, kad būtų galima prabilti apie tokį Joną, skelbiantį Dievo žodį dykumoje.

Ateidamas į žmonių tarpą, Dievas panoro prabilti ne per oficialius asmenis, bet per niekam nežinomą, savotiškai “netašytą” žmogų. Dievo žodis suskambo ne didelių miestų aikštėse, bet dykumoje.

Ši aplinkybė leidžia ir mums tikėtis, kad pajusime Dievo žodį, kuris nužengia ant kiekvieno iš mūsų, į mūsų sielos gelmes.

Visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą,- girdime guodžiantį Evangelijos pažadą.

Iš tiesų Dievo Žodį reikia ne vien išgirsti, bet ir pamatyti. Būtina jį atpažinti, išskirti iš kitų balsų ir priimti į savo namus, į visą savo gyvenimą, nes Jis ateina ten, kur mažiausiai jo laukiame, ir tada, kai mažiausiai norime su juo susidurti.

Žvelgiant į artėjančias Kalėdų šventes, širdyje kyla nerimas, jog žmonės vis labiau pamiršta giliausią tos šventės prasmę ir net nebelaukia susitikimo su ateinančiu ir išganančiu Dievo Žodžiu.

Jokiu būdu negalime susieti Kalėdų vien tik su mūsų giesmėmis, maloniais šeimyniniais susiėjimais ar tarpusavio dovanomis.

Dievas atėjo į pasaulį ne tam, kad mes turėtume progą pasiklausyti gražios religinės muzikos.

Jis ateina, norėdamas prabilti į mūsų širdis, ir ieško tylos.

Negalime pasiduoti banalybei ir savo kalėdinių lūkesčių neturime apriboti vien tik paprastais, žemiškais troškimais.

Turtingesnis stalas ar gautas niekniekis, tegul ir iš mieliausių rankų – tai dar ne viskas. Mes esame kviečiami pažvelgti į Dievą, kuris ateina mūsų išvaduoti iš nuodėmių vergijos, ir nepamiršti, jog išvadavimas drauge reiškia ir mūsų pačių įsipareigojimą.

Neįmanoma išvaduoti to, kuris pats nenori būti išvaduotas…

Taigi, kaip girdime pirmajame skaitinyje, atkartojamame Evangelijoje, privalome tiesinti savo gyvenimo kelius, šalinti kliūtis, atrasti teisybės ir tiesos kryptį.

Nukasami kalnai ir užpilami slėniai nėra vien tik poetiniai įvaizdžiai. Mūsų gyvenime visuomet atsiras išdidumo ir puikybės kalnų, kuriuos būtina nukasti, kad pasijustume esą vargšai, kuriems reikia visko, o pirmiausia – Dievo malonės. Visuomet yra svaiginančių tuštybės, išsiblaškymo, beprasmybės prarajų, kuris reikia užpildyti autentiškais savo išgyvenimais.

Kalnai ir slėniai… Daugybė nenaudingų daiktų ir esminių dalykų stoka…

Todėl privalome rasti savyje drąsos atsisakyti kai kurių dalykų, kurių gal turime ir per daug, o ieškoti vien Dievo kuris atneša tikrą ramybę ir laimę.

Tik reikia mokėti klausytis… (mons. Adolfas Grušas)