Bendrosios audiencijos metu popiežiaus kalbėjo apie dvyliktojo amžiaus benediktinų abatą Rupertą

Trečiadienio bendrosios audiencijos metu sakytoje kalboje popiežius Benediktas XVI tęsė jau kurį laiką trunkantį ciklą, skirtą krikščioniškiesiems viduramžiams, ir šį kartą pristatė dar vieną dvyliktojo amžiaus benediktiną – Deutzo vienuolyno, netoli Kelno, abatą Rupertą.

Būsimasis vienuolis ir teologas Rupertas jau vaikystėje buvo priimtas kaip oblatas į Lježo Šv. Lauryno benediktinų vienuolyną. Tais laikai buvo įprasta vieną sūnų, kaip dovaną Dievui, atiduoti auklėti ir mokslinti į vienuolyną. Tad Rupertas nuo pat vaikystės susipažino su vienuolių gyvenimu, anksti išmoko lotynų kalbą, kad galėtų skaityti Šventąjį Raštą ir gėrėtis liturgija. Tapęs vienuoliu jis išsiskyrė dviem ryškiais bruožais – pavyzdingu moralumu ir tvirta ištikimybe Petro Sostui. Tai svarbu, - sakė popiežius, - atsiminus, jog anais laikais būta didelių nesutarimų tarp popiežių ir imperatorių. Pagrindinė konflikto priežastis buvo vyskupų investitūra. To meto popiežiai siekė, kad vyskupų skyrimai ir jų pareigų vykdymas nepriklausytų nuo pasaulietinės valdžios, kuriai, savaime suprantama, svarbiau už sielovadą buvo politiniai ir ekonominiai reikalai. Su šia padėtimi asmeniškai susidūrė ir Rupertas. Popiežiui nelojalus tuometinis Lježo vyskupas ištrėmė Šv. Lauryno vienuolyno, kuriame gyveno ir Rupertas, abatą Berengarijų. Nepritardamas tokiai vyskupo laikysenai, Rupertas atsisakė iš jo rankų priimti kunigo šventimus ir kunigu jis tapo tik tuomet, kai vyskupas susitaikė su popiežiumi ir leido grįžti į Lježą ištremtajam abatui. Skelbdamas ištikimybę Petro Sostui, Rupertas užsitraukė kitų nesupratimą ir nemalonę, kol galiausiai turėjo pats išvykti iš Lježo. Pirmiausia jis pasitraukė į Siegburgą, o vėliau galutinai apsigyveno Deutze, prie Kelno. Paskirtas šio vienuolyno abatu, Rupertas čia praleido visą savo likusį gyvenimą.

Toliau savo kalboje popiežius trumpai apžvelgė abato Ruperto rašytinį palikimą. Aktyviai dalyvaudamas to meto teologų diskusijose, Rupertas buvo drąsus eucharistinio realizmo gynėjas, tai yra ir šiandien Bažnyčios skelbiamo įsitikinimo, jog Eucharistijos sakramente yra tikras žmogumi tapusio Dievo Kūnas. Kita kontroversija, kurioje gyvai dalyvavo Deutzo vienuolyno abatas – tai Dievo gerumo ir visagalybės suderinimo su blogio egzistavimu pasaulyje problema. Jei Dievas yra be galo geras ir visagalis, tai kodėl jis leidžia blogiui būti pasaulyje? Rupertas atmetė to meto filosofų daromą skirtumą tarp „pritarimo“ blogiui ir jo „toleravimo“. Blogio kilmė neturi nieko bendra su Dievu, kurio gerumas yra begalinis. Vienintelis blogio šaltinis yra netinkamas naudojimasis žmogaus laisve. Komentuodamas Bibliją, Rupertas nesiribojo Bažnyčios Tėvų interpretacijomis, bet pateikė ir savų originalių įžvalgų. Jis buvo pirmasis Giesmių Giesmės sužadėtinę sugretinęs su Mergele Marija. Jis taip pat ir kitais būdais stengėsi mariologiją labiau integruoti į ekleziologinių svarstymų visumą, Mergelę Mariją iškelti kaip labiausiai šventą Bažnyčios narį.

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezės pabaigoje popiežius dar kartą iškėlė Ruperto mokymo apie Eucharistiją aktualumą mūsų dienomis. Taip pat ir šiandien, - sakė Šventasis Tėvas, - nuolat susiduriame su eucharistinio realizmo nuvertinimo pavojumi. Dėl to mums labai svarbus Ruperto priminimas, jog Eucharistija yra ne tik mūsų bendrumą, mūsų bendruomeniškumą pabrėžiantis ritualas, bet yra tikras priskėlusio Kristaus buvimas tarp mūsų. (jm)