Pirmasis Advento sekmadienis

Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.

Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje. (Lk 21,25-28.34-36)

KELIAS Į KALĖDAS, Mons. Adolfas Grušas

Pirmąjį Advento sekmadienį, norime to ar nenorime, tenka kalbėti apie Kalėdas. Galbūt dėl to, kad tai yra krizės metai, visai eilei šeimų šių metų Kalėdos bus tamsesnės ir sunku pasakyti, ar visi žmonės pajėgs nuoširdžiai atsiliepti į kalbas ir sveikinimus, gerų jausmų priminimą, laimės linkėjimus…

Vienintelis būdas išgelbėti Kalėdas yra atsiversti Evangeliją, rūpinantis nuo dirbtinių Kalėdų, kai minime Viešpaties gimimą, aplenkdami patį Viešpatį, pereiti prie tikrųjų Kalėdų, keliančių nerimą, kurį Evangelija vadina atsivertimu.

Tas nerimas yra išprovokuotas tam tikrų nesklandumų, arba geriau sakyti, nesusipratimų, kylančių iš mums jau įprastos Kalėdų švenčių tėkmės.

Pirmas nesusipratimas yra tai, kad daugeliui žmonių Kalėdos būna viena iš pačių blogiausių dienų metuose. Visiems vienišiems žmonėms, o taip pat ir tiems, kurie gyvena šalia kito žmogaus ir vis tiek jaučiasi vieniši, senukams, kurie anksti nueis miegoti, visiems, nepatenkintiems gyvenimu, Kalėdos bus tarsi smūgis iš pasalų. Iš televizijos ekranų liesis šypsenos ir švelni muzika, bus rodomos papuoštos eglutės ir raginama pirkti skanėstus Kalėdų stalui. O ką daryti, jei nėra nei pinigų, nei galimybių, pagaliau netgi noro prisijungti prie visos šios netikros linksmybės?!

Iš tikrųjų tai tampa blogiausia diena metuose, savotišku absurdu, žeidžiančiu ir žmogų, ir Dievą. Tikrosios Kalėdos yra žinia apie Dievą, tampantį vargšu, paskutiniu iš visų, kad niekas negalėtų pasakyti, jog Dievas nežino, ką reiškia būti vargingu ir menku, kad Jis pats galėtų švelniai priglausti patį menkiausią žmogų.

Todėl, jei vargšams Kalėdų dieną skauda širdį, mes, katalikai, turime bent jau pripažinti, jog nesugebame matyti ir atjausti žmonių.

Kitas nesusipratimas yra tai, kad Kalėdų diena paskirta savotiškai tarpusavio apgaulei. Žinoma, Dievas pats tapo dovana žmonijai, todėl dovanojame vienas kitam dovanas, Kalėdų senelis aplanko gerai besielgusius vaikus, o tryliktasis atlyginimas, kur jį dar moka, tampa priežastimi jį išleisti dovanoms, tačiau viskam yra ribos. Tas besisukantis Kalėdų mugės siautulys, tas apsimestinis geranoriškumas taip pat žlugdo žmogų ir užtemdo Kalėdų prasmę!

Mums skubiai reikia iš naujo suvokti Kalėdas, ir tai įmanoma padaryti tik vidinėje tyloje, meldžiantis ir kontempliuojant Dievo, trokštančio padėti savo kūriniams, slėpinį. Turime sau nusistatyti svarbiausią ir vienintelį tikslą: galų gale praleisti Kalėdas taip, kaip tai tinka katalikams. Šiam tikslui pasiekti ir yra būtinas atsivertimas, kurį reikia pradėti nuo savęs pačių.

Žinoma, mūsų gyvenami laikai nėra lengvi. Nerimas ir prievarta pasiekė viršūnę. Susiduriant su finansiniais sunkumais, esant priverstiems užsiiminėti atsitiktiniais darbais, plintant vargui, dūžtant viltims, bijant parodyti meilę, atsiranda pavojus, kad žmogus sužlugs ir pasiduos. Baimė ir apatija kartais suteršia mūsų gyvenimus ir mūsų bendruomenes tiek, kad atrodo, jog laimi vien tik stiprūs ir arogantiški žmonės, o visi kiti turi jaustis tarsi ant kranto išmestos žuvys.

Kaip tik apie tai šio sekmadienio Evangelijoje ir prabyla Jėzus: Tiems reiškiniams prasidėjus, atsitieskite ir pakelkite galvas…

Viešpats tarsi primena mums, kad šio gyvenimo sunkumai ir išbandymai skirti tam, kad paaugtume dvasioje, kad visa tai gali tapti atrama ateities pastangoms, kad taip galime suvokti slaptingą dalykų esmę, atskleisti sau tai, kas iki tol buvo paslėpta nuo mūsų akių.

Kaip žemėn kritęs grūdas duoda vaisių ateityje, taip ir Adventas maitina mūsų gyvenimą, kad mokėtume Kalėdas švęsti ne kaip dovanų, o kaip šviesos šventę.

Reikia tik nebijoti atsivertimo. Žinodami, kad Dievas yra mūsų pusėje ir likdami su Juo, mes žengiame į savo išvadavimą, į akistatą su Žmogaus Sūnumi.