Bendroji trečiadienio audiencija. Hugas ir Ričardas iš šv. Viktoro abatijos
Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI pristatė dar dvi didžias
viduramžių asmenybes, kurios ieškojo proto ir tikėjimo darnos bei savo gyvenimo pavyzdžiu
liudijo Evangeliją. Tai Hugas ir Ričardas, du vienuoliai, gyvenę šv. Viktoro abatijoje
Paryžiuje, todėl dažnai vadinami Hugu Viktoriečiu ir Ričardu Viktoriečiu.
Šv.
Viktoro abatiją XII amžiaus pradžioje įsteigė Vilhelmas Šampietis, atidarydamas čia
taip pat solidžią mokyklą, kurioje galėjo studijuoti ne tik vienuoliai, bet ir vienuolynui
nepriklausantys studentai. Šioje mokykloje sėkmingai susijungė dvi teologinės srovės:
vienuolinė teologija, ieškanti tikėjimo slėpinių kontempliacijos, ir scholastinė teologija,
kuri tuos slėpinius tyrė proto šviesoje.
Apie Hugo Viktoriečio gyvenimą turime
nedaug žinių, - sakė popiežius. – Nėra žinoma gimimo data ir vieta, galbūt Saksonija,
galbūt Flandrija. Žinoma, kad atvyko į Paryžių, tuometinę Europos kultūros sostinę,
ir visus savo likusius gyvenimo metus praleido šv. Viktoro abatijoje, pirma kaip mokinys,
vėliau kaip dėstytojas. Dar prieš mirtį 1141 metais labai išgarsėjo ir netgi buvo
vadinamas „antruoju šventuoju Augustinu“. Ir iš tikro, panašiai kaip Augustinas, daug
svarstė apie tikėjimo ir proto, apie pasaulietinių disciplinų ir teologijos santykį.
Pasak Hugo Viktoriečio, visi mokslai turi vertę savyje ir turi būti plėtojami, kad
skleistų žmogaus pažinimą, nekalbant apie tai, kad naudingi ir Šventraščio supratimui.
Todėl vienuolis savo studentams patardavo neužmigdyti savo troškimo pažinti, o viename
savo veikale „Didascalicon“ apie pažinimą ir pedagogiką rašė: „noriai mokykis visko,
ko nežinai. Išmintingesnis už visus bus tas, kuris iš visų kažko išmoko. Tas, kuris
gauna kažko iš visų, yra turtingesnis už visus“.
Teologija šv. Viktoro abatijos
teologams ir filosofams pirmiausia yra Šventojo rašto studijavimas su meile. Jei norima
pažinti Dievą, reikia pradėti nuo to, ką Dievas pats apie save yra apreiškęs per Šventąjį
Raštą. Šia prasme Hugas Viktorietis yra tipiškas vienuolinės teologijos, paremtos
bibline egzegeze, atstovas. Biblijos interpretavimui jis siūlo tradicinę patristikos
– viduramžių schemą: reikia suvokti teksto istorinę-literatūrinę, po to alegorinę
ir anagoginę, galiausiai moralinę prasmes. Tai keturios Šventojo Rašto prasmės dimensijos,
kurios ir šiandien yra iš naujo atrandamos bei rodo, kad (Biblijos) teksto pasakojime
slepiasi gilios nuorodos: tikėjimas kreipia aukštyn, tuo pat metu mokydamas kaip gyventi
šioje žemėje. Vis tik Hugas Viktorietis iš kitų savo amžininku išsiskyrė nauju požiūriu
į istorinę-literatūrinę prasmę ir jos pabrėžimu. Kitaip tariant, prieš stengiantis
suvokti Biblijos teksto simbolinę prasmę, reikia gerai suprasti to teksto pasakojimą.
Šioje perspektyvoje Hugui istorija nėra akla ar absurdiška, tačiau kreipiama dieviškos
Apvaizdos, Šventosios Dvasios veikimo, gerbiant žmogaus laisvę ir atsakomybę. Šioje
teologinėje vizijoje istorija yra nuostabus Dievo ir žmogaus dialogas.
Tarp
Hugo Viktoriečio minčių, skirtų tikėjimo tiesoms, randame ir sakramento apibrėžimą,
kuris buvo ištobulintas vėlesnių teologų. Sakramentas, pasak Hugo, yra „materialus
elementas“, kuris savimi rodo į neregimą malonę, tą malonę išreiškia ir pats ją turi
savyje. Sakramentas turi būti įsteigtas Kristaus, turi perduoti malonę, jame turi
būti analogija tarp materialaus ir dvasinio elemento.
Vertas Hugo Viktoriečio
mokinys buvo Ričardas, kilęs iš Škotijos. Jis buvo šv. Viktoro abatijos prioras nuo
1162 iki 1173, savo mirties metų. Taip pat ir Ričardas teikė Biblijai pamatinę reikšmę,
tačiau, priešingai nei jo mokytojas, pirmenybę teikia alegorinei, simbolinei Biblijos
teksto prasmei. Pavyzdžiui, jis aprašo Benjamino, Jokūbo sūnaus, istoriją kaip dvasinį
kelią, mokantį dorybių, jausmų disciplinos. Pasiekus brandą ir pusiausvyrą žmogus
yra pasiruošęs kontempliacijai, kurią Ričardas nusako kaip „gilų ir tyrą sielos žvilgsnį
į išminties nuostabumą, lydimą ekstatiško apstulbimo ir pasigėrėjimo jausmo“.
Kontempliacija
čia yra „atvykimo taškas“, pasiektas po ilgo kelio, dialoguojant tikėjimui ir protui.
Teologija prasideda nuo per tikėjimą gautų tiesų, jų supratimą gilinant su proto pagalba.
Šis
samprotavimo taikymas tikėjimo sferai įtikinamai praktikuojamas Ričardo šedevre „Apie
Trejybę“. Pasak autoriaus, kadangi Dievas yra meilė, jame turi vykti amžini meilės
mainai tarp Tėvo ir Sūnaus asmenų, nors jie abu yra vienos substancijos. Tačiau šis
meilės ir laimės tobulumas nėra uždaras: todėl reikia amžino trečiojo asmens, Šventosios
Dvasios. Taip Ričardas, analizuodamas meilės esmę, ateina prie Asmenų Trejybės: ši
yra logiška fakto, jog Dievas yra Meilė, išraiška. Žinoma, teologas taip pat gerai
supranta, kad Trejybės slėpinys pranoksta žmogaus protą, todėl neretai jo nusakymui
naudoja ir poetinius vaizdinius, pavyzdžiui, meilės bangos, kuri kyla iš Tėvo, sklinda
per Sūnų ir išsisklaido Dvasioje.
Anot Benedikto XVI, tokie autoriai kaip Hugas
ir Ričardas mūsų sielas kelia link dieviškos tikrovės kontempliavimo. Šventosios Trejybės
apmąstymas ir šlovinimas teikia nepaprastą džiaugsmą ir kreipia link tobulo gyvenimo
būdo, kuriame visi žmogiški santykiai pasižymėtų bendryste meilėje. Kaip pasikeistų
pasaulis, jei šeimose, parapijose, bet kokioje kitoje bendruomenėje santykiai būtų
išgyvenami sekant pavyzdžiu dieviškųjų Asmenų, kurių kiekvienas gyvena kartu su kitu,
dėl kito ir kitame. (rk)