Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie viduramžiškas katedras santrauka.

Trečiadienio rytą Vatikane vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams sakytoje kalboje, tęsdamas pastarųjų kelių savaičių katechezes apie krikščioniškuosius viduramžius, popiežius Benediktas XVI šį kartą kalbėjo apie viduramžišką architektūrą – apie romanines ir gotikines katedras.

Pastarųjų kelių savaičių katechezėse pristačiau kai kuriuos viduramžių teologijos aspektus, - kalbėjo popiežius. Tačiau krikščionių tikėjimas, suleidęs gilias šaknis to meto žmonėse, ne tik įkvėpė garsiuosius teologinės literatūros kūrinius, bet taip pat paskatino sukurti iškiliausius meno ir civilizacijos šedevrus – katedras, kurios iki mūsų dienų garsina krikščioniškuosius viduramžius.

Religinės architektūros suklestėjimą nulėmė daug veiksnių: visų pirma palankios istorinės sąlygos, tuo metu padidėjęs politinis stabilumas ir saugumas, demografinė plėtra ir jos paskatintas miestų augimas, intensyvesni prekybiniai mainai ir padidėjęs pragyvenimo lygis. Be to, kaip tik ano meto architektai surado naujus techninius sprendimus, kurių dėka buvo galima statyti didesnius, solidesnius ir tuo pat metu didingesnius pastatus. Tačiau svarbiausias veiksnys buvo religiniai motyvai – didesnis tikinčiųjų uolumas ir dvasinis užsidegimas, liturgijos iškilmingumas, plintantis šventųjų kultas, didėjantys piligrimų srautai.

Šitaip pirmiausia gimė romaninės bažnyčios ir katedros, ilgomis navomis, kad galėtų talpinti daug tikinčiųjų, stambiomis sienomis, sunkiais paprastais akmeniniais skliautais. To meto naujovė buvo skulptūrų atsiradimas. Romaninio stiliaus skulptūros, kaip ir bažnyčios, buvo labai paprastos. Jų autoriams rūpėjo ne tiek technikos tobulumas, kiek vaizduojamoji, edukacinė paskirtis.

Dvyliktame ir tryliktame amžiuje, pirmiausia šiaurės Prancūzijoje, ėmė plisti naujo stiliaus bažnytiniai pastatai – gotikinės katedros, kurios skirtingai negu romaninės, stiebėsi aukštyn, buvo pilnos šviesos. Šis naujas architektūrinis stilius tarsi įkūnijo tikėjimo ir meno sintezę, išreikštą universaliąja grožio kalba, grožio, kuris dar ir šiandien stebina ir žavi.

Kalbėdamas apie romaninės ir gotikinės architektūros paminklus, norėčiau dar pabrėžti du dalykus, - sakė popiežius. Visų pirma tai, jog Europoje praeityje sukurti meno šedevrai šiandien būtų visiškai nesuprantami, jei nesuprastume juos įkvėpusios religinės dvasios. Popiežius čia taip pat pacitavo laiko prasme mums artimesnio menininko Marco Chagallo žodžius, jog „tapytojai ištisus amžius naudojo Biblijos dažus“. Kai tikėjimas, kurį švenčiame liturgijoje, - tęsė popiežius, - susitinka su menu, jie greit suranda bendra kalbą, nes ir vienas, ir kitas nori kalbėti apie Dievą, ir vienas, ir kitas siekia, kad Neregimasis Dievas būtų regimas. Šiomis mintimis norėčiau pasidalinti ir ateinantį šeštadienį, lapkričio 21-ąją vysiančio susitikimo su menininkais metu ir atnaujinti krikščioniškojo dvasingumo ir meno bičiulystę, dėl kurios taip daug darbavosi mano garbieji pirmtakai Dievo Tarnai Paulius VI ir Jonas Paulius II.

Kitas dalykas, - sakė popiežius baigdamas katechezę, - tai romaninės ir gotikinės architektūros mums rodomas via pulchritudinis – grožio kelias, vedantis į Dievo slėpinį. (jm)