XXXIII eilinis sekmadienis

„Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.

Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“. (Mk 13, 24-32)

DIEVO ŽODIS

Šio sekmadienio Evangelijoje girdima žinia gali būti suprantama dvejopai, ir, kas įdomiausia, vienas požiūris kategoriškai prieštarauja kitam.

Vienu atveju galime sakyti, jog Jėzus kalba apie susikaupimą, savotišką pabaigą, viską apgaubdamas liūdna šermenų ir laidotuvių nuojauta. Tačiau drauge Viešpats prabyla ir apie giedrą, naują gimimą, džiugų laukimą.

Žinoma, šiais laikais žmonės pagaliau rimtai susirūpino nesiliaujančiomis nelaimėmis, gamtos katastrofomis, mėgina suvokti, jog ir patys yra už tai atsakingi. Spaudoje skaitomiausi laikraščių skyreliai laikas nuo laiko padirgina savo skaitytojų nervus pasakojimais apie ateityje laukiančius kataklizmus, iš kosmoso mūsų žemei gresiančius pavojus. Mes savotiškai jau tapome katastrofų ekspertais, tad ir šiandien, girdint Evangelijos žodžius, širdis, tikriausiai, dar labiau susitraukė iš baimės ir pasijutome suirzę: kam dar Bažnyčiai pasakoti apie tai, ką ir patys gerai žinome ar bent nujaučiame?!

Atrodo, jog esame priversti rinktis, ką norime išgirsti: gerą naujieną ar blogas žinias.

Vis tiktai Evangelija visuomet gali būti vadinama Gerąja Naujiena, nes ir šiandien, kalbėdamas apie griuvėsius ir pelenus bei užtemusią saulę, Jėzus prabyla apie figos medį, kai jo šaka suminkštėja ir pradeda skleisti lapus, taip pranašaudama artėjantį pavasarį.

Tarsi prieštaraudamas griūvančiai tikrovei, prieš mūsų akis iškyla kažkas, atrodytų, labai trapaus, tai, ką turėjo suryti įvairūs kataklizmai: Dievo žodis.

Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis,- sako Kristus.

Pasaulyje praeina viskas, nušluojami ištisi istorijos etapai. Visi kiti žodžiai, net ir patys protingiausi ir iškilmingiausi, “galutiniai ir nekeičiami” pasirodo esą nepakankami, nepatikimi, tačiau tai, ką sako Dievas, visuomet išlaiko savo vertę ir galią.

Žmonės, pasaulio didžiūnai ir išminčiai, didžiausi mokslininkai, jau pasakė milijardus žodžių, ir tie žodžiai taip dažnai buvo neaiškūs, vienas kitam prieštaraujantys, grasinantys ir triumfuojantys, atsargūs ir abejojantys.

Tačiau paskutinį žodį visuomet ištaria Dievas, ir tik tas “nepraeinantis” žodis teis visą pasaulį ir jo istoriją.

Asmeniškai nelabai pasitikiu šių laikų pranašų nuomonėmis ir būsimųjų nelaimių aprašymais. Tiek jau buvusios ankstesnių amžių pranašystės, tiek šiuolaikinės, kartais pagrįstos ir mokslo pasiekimais, pilnai neįtikina ir galiausiai pabosta, kol netgi kyla noras visiškai į tai nekreipti jokio dėmesio.

Taip yra todėl, kad man visiškai neįdomu, nei “kaip”, nei “kada” visa tai įvyks.

Kur kas svarbiau žinoti kitus dalykus: kad Viešpats “yra arti”, kad Jis “jau stovi prie slenksčio”, kad naujas pasaulis jau yra mano širdyje, kad, apsuptas laikinumo kiauto, manyje jau bręsta galutinės tikrovės želmuo. Gera žinoti, kad mano širdies, kuri vistiek kažkada sustos, dūžiai jau skelbia naujo, kitokio, niekuomet nesibaigiančio laiko tėkmę.

Iš tiesų mano silpnoje širdyje jau yra ateitis, joje yra amžinybė.

Todėl visiškai neįdomu žinoti, kas bus po to “kai visa tai įvyks”.

Jei mokame prasmingai išgyventi “šią dieną”, žinome, kad “ateitis” jau yra prasidėjusi.

Žinoma, tai nereiškia, kad turime užsimerkti prieš pasitaikančias nelaimes, atsiriboti nuo visko, tačiau Jėzaus “niekuomet nepraeinantis žodis” užtikrina, jog Dievas mus pašaukė į gyvenimą ir veda į gyvenimą, gi Evangelija šiandien kalba ne apie pabaigą, o apie pradžią… (Mons. Adolfas Grušas)