Ką apaštalas Paulius manė apie moteris?

Tebėra paplitusi nuomonė, kad apaštalas Paulius jei ne šiek tiek priešiškai, tai bent iš aukšto žvelgė į moteris. Dažnai cituojamos frazės iš Pauliaus laiškų, jog moterims reikia „tylėti susirinkimuose“, jog „vyras yra moters galva“ ir pan. Jomis remiantis kritikai daugybę kartų yra pirštu bedę į vyrų ir moterų statuso nelygybę, deja, turėdami tam pakankamai pagrindo, mat daugybe atveju vyrai rėmėsi Pauliaus žodžiais savo viršumui pateisinti.

Ne veltui popiežius Jonas Paulius II „Laiške moterims“ 1995 metais, daug kartų padėkojęs moterims už viską, ką jos daro ir už tai, kuo jos yra, taip pat rašė, jog „ačiū“ nepakanka. Esame taip pat paveldėtojai didžiulių sąlygotumų, dėl kurių moterų kelias istorijoje buvo sunkus, jų orumas pamintas, jų vaidmenys nureikšminti. Tai nuskurdino tiek pačias moteris, tiek visą žmoniją, nepanaudojusią „moters genijaus“. Anot Jono Pauliaus II, iš vienos pusės būtų sunku įvardinti kas dėlto yra atsakingas, turint galvoje amžius trukusius sudėtingus kultūrinius procesus, kurie formavo mentalitetą ir institucijas. Bet iš kitos netrūksta labai konkrečių istorinių situacijų, dėl kurių yra atsakingi daug Bažnyčios sūnų.

„Dėlto nuoširdžiai apgailestauju“, rašė popiežius, pridurdamas, jog apgailestavimas dėl neteisybių moterų atžvilgiu turi virsti visos Bažnyčios atnaujintu įsipareigojimu pripažinti ir gerbti moteris bei jų orumą, o konkrečiai pasisakyti už vienodą su vyrais vertinimą, vienodų sąlygų išsilavinimui suteikimą, vienodas galimybes karjerai, intelektualinei, meninei ar kultūrinei veiklai, už socialinę moterų apsaugą ir paramą.

Be abejo, su atnaujintu žvilgsniu reikia skaityti ir Šventąjį Raštą. Moterys apaštalo Pauliaus laiškuose tapo daugybės naujų studijų „objektu“. Pavyzdžiui, buvo klausiama ar Pauliaus žodžiai dėl moterų „tylėjimo“ susirinkimuose turėtų būti suprantamai žvilgsnis iš aukšto, visų moterų nevertinimas ar nuvertinimas? O galbūt tai tik „organizacinio“ pobūdžio pastaba?

Italų teologė Elena Bosetti, Popiežiškojo Grigaliaus universiteto Romoje dėstytoja, daugelio knygų ir straipsnių autorė, daug rašanti būtent apie moteris Evangelijose ir Pauliaus laiškuose, savo tekstuose išryškino daugybę detalių, kurios paneigia nuomonę, jog Paulius į moteris žiūrėjęs iš aukšto. Dažnai šios detalės - tiek pačių tikinčiųjų, tiek kritikų - lieka nepastebėtos, apsiribojant tik tomis ypač pabrėžiamomis citatomis apie moterų klusnumą vyrams.

Tačiau koks Pauliaus požiūris į moteris atsiveria, jei pažvelgsime į jo laiškus atidžiau? Pirmiausia Bosetti pabrėžia pamatinės visų tikinčiųjų lygybės ir orumo teigimą Pauliaus teologijoje. Galatams Paulius rašo, jog „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3,28). Tokios lygybės teigimas taip pat yra laisvės šauksmas, nukreiptas prieš rasinę, socialinę, lyties diskriminaciją. Kristuje griūva socialinio prestižo, etninės tapatybės ar buvimo vyru/moterimi sienos. Tai visiška priešingybė vienai rabiniškos kilmės maldai, kurioje dėkojama Dievui užtai, kad nepadarė besimeldžiančiojo „pagonimi, moterimi ir vergu“.

Visi, nepriklausomai nuo kilmės ir statuso, yra pakviesti dalyvauti Viešpaties vakarienėje ir apaštalas Paulius, be abejo, šios revoliucinės lygybės sąmonės nesistengė užgniaužti. Priešingai, daug kartų išsako savo padėką, pagarbą ir šiltus jausmus moterims, minėdamas jas vardais. Tų vardų skaičius atskleidžia didelį Pauliaus pažinčių ir santykių su moterimis tinklą. Paulius nėra aklas ir puikiai mato ką moterys daro ir ką gali padaryti. Tik, kaip minėta, Pauliaus laiškų fragmentai, kuriuose minimos moterys, dažnai lieka nepastebėti, mat juose nėra tiesioginio doktrininio turinio. Dažnai tai sveikinimai, rekomendacijos, prisiminimai.

Pauliaus laiške Romiečiams paskutiniajame skyriuje (16) Paulius išvardina, sveikindamas ar prašydamas, net vienuolika moterų. Už vardų yra konkretūs vardai, konkrečios istorijos Evangelijos skleidime. Pirmiausia Febė, kurios vardas reiškia „šviesioji, spindinčioji“. Tai ji gabena svarbų Pauliaus laišką Romos bendruomenei. Romiečiams Paulius rašo: „Aš pavedu jums mūsų sesę Febę – ji yra Kenchrėjos bažnyčios diakonė“. Febė yra pristatoma kaip „mūsų sesuo“, jo paties ir Romoje esančių krikščionių sesuo, nes dalinasi tuo pačiu tikėjimu. Ji vadinama „diakone“, titulu, dėl kurio reikšmės daug diskutuota. Bet kokiu atveju, Febe buvo didelę atsakomybę savo bendruomenėje turėjusi moteris. Paulius neslepia, jog Febė jam labai padėjo būnant Korinte (maždaug pusantrų metų). Galima suprasti, kad ji tikra jo draugė.

Toliau Paulius sveikina Priską ir Akvilą, sutuoktinių misionierių porą. Ši nuostabi pora Naujame Testamente minima šešis kartus ir turbūt neatsitiktinai keturis kartus iš jų Priska paminima pirmiau už vyrą, matyt dėl savo veiklos ir įsipareigojimo. Galima manyti, kad jos namuose rinkdavosi Romos judėjų krikščionių bendruomenė. Imperatoriui Klaudijui įsakius ištremti žydus iš Romos, sutuoktiniai taip pat paliko šį miestą ir su Pauliumi susitiko Korinte. Būtent jų namuose apaštalas susilaukė svetingumo ir gavo palapinių siuvėjo darbo. Ši pora yra kartu su Pauliumi ir Efese, kur rūpinasi vietos bendruomene. Galima nutuokti, kad Paulius ryšiai su šia pora stiprūs.

Paulius taip pat pamini Androniką ir Juniją, dar vieną porą, jo tautiečius, kalėjusius su juo, išsiskiriančius tarp apaštalų ir pirmiau už jį prisidėjusius prie Kristaus. Nežinome ar tuo pačiu metu ir ar tame pačiame kalėjime, kaip ir Paulius, Junija buvo įkalinta su savo vyru. Tačiau Paulius ją be dvejonės pavadina „apaštale“. Ir, kaip rašė Jonas Chrizostomas, „būti tarp apaštalų jau didelis dalykas, o būti išskirtiniu tarp apaštalų yra nepaprastas pagyrimas. (Andronikas ir Junija) buvo išskirtiniai savo darbais ir dorybėmis. Kokia (nepaprasta) turėjo būti šios moters „filosofija“, kad nusipelnytų apaštalo vardo!“.

Toliau Paulius mini Mariją, Tripeną, Trifosą ir „mieląją“ Persidę, kurios triūsė, darbavosi dėl Viešpaties. Pažymėtina, kad tuo pačiu veiksmažodžiu „triūsė“ Paulius aprašo savo paties mokymo ir pamokslavimo veiklą. Galiausia Paulius sveikina Rufo motiną, kurią prilygina savo paties motinai, siunčia sveikinimus, nors pavartotas veiksmažodis galėtų būti verčiamas ir kaip „apkabinimus“, Patrobai, Julijai bei Nerėjo seseriai.

Anot Elenos Bosetti, su panašia šiluma, pagarba ir asmenišku pripažinimu dar kitos moterys yra minimos likusiuose Pauliaus laiškuose, ne tik laiške Romiečiams. Iš vardų galima spėti, kad jos buvo skirtingo etninės ir socialinės kilmės, tačiau ne tai rūpi apaštalui. Jis vardina visus iš eilės, neatsižvelgdamas į kilmę, o tik į meilę bei atsidavimą Evangelijai, užimant ir bendruomenės lyderio vaidmenį. Teologė, žvelgdama detalių visumą, rašo esanti įsitikinusi, jog apaštalas Paulius tikrai labai vertino moterų orumą, jų dovanas, „moterišką genijų“ Bažnyčioje, visai to nelaikydamas antraplaniu dalyku. (rk)