Benediktas XVI. Migracija – tautų susutikimo ir kultūrų dialogo proga

Pirmadienį popiežius Benediktas XVI susitiko su VI Pasaulinio migrantų ir pabėgėlių sielovados kongreso dalyviais.

Pasveikinęs Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos pirmininką arkivyskupą Antonio Maria Vegliò, kitus tarybos pareigūnus, konsultantus, kongreso svečią Italijos Senato pirmininką Renato Schifani ir kitus audiencijos dalyvius, Šventasis Tėvas pateikė kelias įžvalgas apie kongreso temą, apie „atsakymą į pasaulinį migracijos fenomeną globalizacijos eroje“.

Pasak popiežiaus, migracijos fenomenas yra toks pat senas, kaip ir pati žmonija. Tačiau šiandien susiduriama su dar neregėtomis jo apimtimis ir sudėtingumu. Migracijos fenomenas rūpi visoms pasaulio šalims. Į kelią leidžiasi ne tik jauni ir stiprūs, bet taip pat vyresnio amžiaus žmonės bei vaikai. Dažnai migruojama ne dėl gyvenimo sąlygų pagerinimo, o dėl išgyvenimo. Tokioje dramatiškoje situacijoje daugelis sutinka priimti tokias sąlygas ir priimti tokius darbus, kurie menkai suderinami su žmogaus orumu. O kur dar kiti aspektai: skurdžių ir industrializuotų valstybių skirtumai, migrantų integravimasis į naują visuomenę, kalbos, kultūros ir socialinės santvarkos skirtumų peržengimas.

Apmąstant šią sudėtingą tikrovę turime apmąstyti ir visuomenės, paremtos tik materialiniu vystimusi, pasekmes. Tuo tarpu tikras vystymasis yra integralus, tai yra toks, kuris naudingas kiekvienam žmogui ir „visam“ žmogui, visoms jo dimensijoms. Todėl tikras vystymasis taipogi turi būti solidarus.

Dabartinis globalizacijos procesas taip pat yra galimybė globaliam solidarumui, kurio reikia visai žmonijos šeimai. Toks solidarumas, taip pat suvokimas, kad visi žmonės yra vienos šeimos nariai, reikalauja taip pat tautų susitikimo, dialogo tarp kultūrų ir teisėtų skirtumų gerbimo.

Kodėl šioje perspektyvoje nesuvokti pasaulinio migracijos fenomeno kaip palankios aplinkybės tautų tarpusavio supratimui? Šioje perspektyvoje migracijos fenomenas gali padėti suvokti žmonių šeimos vienybę, iškelti svetingumą ir kito priėmimą, meilę artimui, tampančius kasdieniais dalijimosi gestais.

Tai juo labiau galioja krikščionims ir jų bendruomenėms, kurios, sekdamos Kristaus mokymu, negali negerbti visų žmonių, sukurtų pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Todėl Bažnyčia kviečia atverti širdis migrantams ir jų šeimoms, žinodama, kad jie nėra tik „problema“, bet taip pat „turtas“ tikro žmonijos vystymosi kelyje. (rk)