Šventojo Sosto reakcija į Strasbūro teismo sprendimą: reikia iš naujo permąstyti pasaulietiškumo modelį

Europos žmogaus teisių teismo (ETTT) lapkričio 3 dieną Soile Lautsi prieš Italiją byloje paskelbė sprendimą, kuriuo teisiu pripažintas Italijos pilietės Lautsi reikalavimas pašalinti kryžiaus simbolį iš mokyklos klasių, nes tai pažeidžia jos vaikų religijos laisvę ir jos pačios laisvę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Jau galima konstatuoti, kad šis sprendimas buvo nepalankiai priimtas didžiosios daugumos Italijos politinės klasės ir visuomenės, net tų sluoksnių, kurie šiaip jau nėra ypač religingi, o kartais ir atvirai nereligingi. Daugelio neįtikino teisiškai nuoseklūs, tačiau abstraktūs, italų kolektyviniam jautrumui tolimi Strasbūro teismo argumentai, juo labiau, kad sprendimas liečia tokią sritį, kuri istoriškai buvo išspręsta ir gali būti sprendžiama įvairiai.

Kalbama apie valstybės, jos institucijų ir religijos santykį. Žvilgtelėję į istoriją bei dabartinę padėtį Europoje, pamatysime didelę įvairovę, daug valstybės ir religijos sambūvio modelių, dažnai įtvirtintų ir konstitucijose. Antai, Didžioji Britanija ar Skandinavijos šalys yra „konfesinės monarchijos“: Anglijos karalienė yra ir anglikonų Bažnyčios galva, Norvegijoje evangelikų-liuteronų Bažnyčia turi „valstybinės Bažnyčios“ statusą. Italija ir Ispanija santykius su katalikų Bažnyčia reguliuoja per konkordatą. Graikija, ortodoksiška šalis, turi dar kitokį modelį. Kiekvienas iš tų modelių atspindi daugiaamžę istoriją ir turi savo logiką. Tačiau Europoje yra akivaizdi bei stipri tendencija valstybės institucijų ir religijų santykį peržiūrėti pagal vieną vienintelį modelį, kuris istoriškai yra būdingas Prancūzijai. Pagal šį modelį, kuris buvo teorizuotas dar XVIII amžiuje ir Prancūzijoje realizuotas XX amžiaus pradžioje, valstybės neutralumas religijų atžvilgiu yra sutapatinamas su religijos, jos argumentų, įžvalgų, etikos, pasiūlymų, galiausiai simbolių išstūmimu iš viešosios institucinės erdvės. Pasak šio modelio gynėjų, toks neutralumas, viešosios erdvės išvalymas nuo religijos, ir yra pati tikriausia bei geriausia religijos laisvės - laisvės turėti įvairius religinius įsitikinimus arba jų neturėti - garantija. Strasbūro teismo pateikta argumentacija priklauso šio modelio logikai.

Nesunku pastebėti, kad prancūziškasis modelis, nors ir tvirtina, kad visiems įsitikinimams, religiniams ir nereliginiams, tikintiems ir netikintiems asmenims, teikia vienodą statusą ir vienodas galimybes, faktiškai yra palankesnis netikintiems, nei tikintiems. Jis privilegijuoja vadinamąją „negatyvią religijos laisvę“ – laisvę netikėti. Todėl Strasbūro teismas, laisvę neregėti religinių simbolių laikydamas laisvės nuo religijos dalimi, pritarė Lautsi reikalavimui pašalinti kryžiaus simbolius iš mokyklos. Teismas suteikė pirmenybę jai, o ne daugumai kitų mokinių ir tėvų, kurie nėra prieš ar pageidauja kryžiaus ženklo viešose erdvėse tiek kaip religinio, tiek kaip Italijos istorinio ir kultūrinio simbolio.

Verta pridurti, kad prancūzišką teisinį modelį stipriai įtakojo kai kurios minties srovės, religijos esme laikiusios iracionalumą, kuris kenkia žmogaus protui, kritiniam mąstymui, demokratijos laisvei, mokslo pažangai, gimdo konfliktus. Todėl prancūziškais modelis ypač brangus ne šiaip netikintiems, tiesiog nereligingiems asmenims, nenorintiems patirti religinio spaudimo, bet tiems, kurie savo pasaulėžiūra yra prieš religiją ir kurių rankose valstybės „neutralumas“ tampa kažkuo panašiu į bendrą ir visuotinę prevenciją nuo „religijos žalos“. Neatsitiktinai Lautsi, kaip ir jos sutuoktinis, yra Ateistų ir agnostikų racionalistų sąjungos (Uaar) aktyvistai.

Pirmoji Šventojo Sosto reakcija, išsakyta dar lapkričio 3 dienos pavakare Vatikano spaudos salės direktoriaus t. Federico Lombardi, buvo „nuostaba ir apgailestavimas“. Anot jo, dar reikia geriau įsiskaityti į Strasbūro teismo sprendimą, tačiau bet kuriuo atveju galima prieštarauti kryžiaus simbolio interpretavimui kaip religijos laisvės varžymo, skaldymo ženklo. Priešingai, tai meilės ir atvirumo simbolis. Pasak t. Lombardi, taipogi gaila, kad iš ugdymo pasaulio norima išstumti simbolį, bylojantį apie religinių vertybių svarbą Italijos kultūroje ir istorijoje. Asmenų formacijai ir moraliniam augimui religijos indėlis buvo didelis. Yra klaidinga norėti ją pašalinti iš mokyklos. Stebina, kad europietiškas teismas su tokiu svoriu pasisako tema, kuri susijusi su istorine, kultūrine ir dvasine italų tautos tradicija. Atrodo, kad norima atsieti krikščionybės vaidmenį nuo europietiškos tapatybės formavimo, nors tai buvo ir yra svarbu.

Daug kame t. Lombardi antrino Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas Europos Taryboje arkivyskupas Aldo Giordano. Vatikano radijui lapkričio 4-ąją duotame interviu arkivyskupas taip pat stebėjosi, kodėl kryžiaus vaizdas Strasbūro teismui pasirodė trukdantis pliuralizmui, kliudantis kam nors būti nekrikščioniu ar netikinčiu. Kita, ar tikrai religija, jos pažinimas, jos patirtis, išvystyta mintis neturi jokios teigiamos ugdančios vertės ne tik tikintiems, bet ir netikintiems? Trečia, Strasbūro teismas neatsižvelgė į Italijos tapatybę ir jautrumą, neteikė reikšmės krikščionybės indėliui italų tapatybės, kaip ir europietiško identiteto kūrime.

Pasak Šventojo Sosto stebėtojo, rodos, kad Strasbūro teismo sprendime naudojama jau kiek atgyvenusi pasaulietiškumo samprata. Ji bijo tapatybių, bijo tradicijų, kurias nori ne „apimti“, bet „išstumti“ – sukurdama tuščią, nepatrauklią ir pavojingą erdvę. Pasak arkivyskupo Giordano, vargu ar šis senas modelis, kaip ir panašaus turinio Strasbūro teismo sprendimas, tikrai išreiškia tai, ką Europos tautos ir žmonės jaučia ir kaip nori gyventi. Tos Europos, kurią išreiškia Strasbūro teismo sprendimas, jau nebėra, ji jau praėjo. Greičiau reikia tokio pasaulietiškumo, kuris sukurtų erdvę visiems teigiamiems indėliams, tarpe jų ir religiniams. Europa ieško naujos prasmės, naujų tikrovės interpretavimo raktų.

Šiame ieškojime turi pasisakyti visos pusės, tautos, grupės, organizacijos. Kitaip europietiškos institucijos, europietiški idealai rizikuoja nutolti nuo tautų ir asmenų. Iš kitos pusės, tyla leidžia veikti ir už visus kalbėti spaudimo grupėms, interesų mažumoms, nors jos neatstovauja visiems. Arkivyskupas Giordano linkėjo didesnio dalyvavimo Europos politiniame gyvenime, kuriame pasisakytų ir katalikų Bažnyčia, ir kitos religinės bendruomenės. (rk)