Ar kryžius klasėje „trikdo emociškai“?

Lapkričio 3 dieną Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) Strasbūre paskelbė sprendimą Italijos pilietės Soile Lautsi byloje prieš Italiją, deklaruodamas, kad kryžius mokyklos klasėje pažeidė jos (vaiko tėvų) teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir pačių vaikų teisę į religijos laisvę. Italijos valstybė turės sumokėti 5000 eurų nukentėjusiai už patirtą moralinę žalą. Sprendimą vienbalsiai, pirmininkaujant belgų teisėjai Françoise Tulkens, priėmė 7 teisėjų kolegija, tarp kurių italas teisėjas Vladimiro Zagrebelsky ir teisėja iš Lietuvos Danutė Jočienė.

Toks yra paskutinis, nors ne galutinis etapas dar 2002 metais pradėtos teisminės bylos, kada Soile Lautsi, kuri su savo sutuoktiniu turi du 11 ir 13 metų amžiaus vaikus, kreipėsi į Italijos teismą, prašydama įpareigoti mokykloje nuimti kryžiaus simbolius. Byla ilgai keliavo iš vienos instancijos teismo į kitą, tačiau jos prašymas nebuvo patenkintas tol, kol nenukeliavo į Strasbūrą.

Europos žmogaus teisių teismo sprendimas ir ypač jo argumentacija susilaukė betarpiškų reakcijų Italijoje bei dėmesio tarptautinėje spaudoje. Pasak teismo argumentacijos (su kuria galima susipažinti kol kas tik prancūzų kalba EŽTT interneto svetainėje), kryžius mokinių gali būti interpretuojamas kaip išskirtinis religinis simbolis, kuris juos, ypač priklausančius kitoms religijoms ar netikinčius, galėtų „emociškai trikdyti“. Priduriama, kad Italijoje kryžius asocijuojasi su gyventojų daugumos išpažįstama katalikybe, tad jo buvimas mokykloje gali būti suprastas kaip valstybės privilegija būtent šiai religijai, o tai gali įtakoti vaikus prieš valią tėvų, kurie nepageidauja katalikiškos įtakos.

Valstybė, toliau tvirtina teismas, turi susilaikyti nuo įsitikinimų primetimo tose vietose, kur asmenys priklauso nuo jos. Ji turi laikytis konfesinio neutralumo valstybinio ugdymo sferoje, kur pamokų lankymo privalomas nepriklausomai nuo konfesijos ir kur mokiniai turi būti ugdomi kritiniam mąstymui.

Anot teismo, nėra suprantama kaip su katalikybe siejamas kryžius galėtų padėti pliuralizmo ugdymui, kuris yra esminis demokratinės visuomenės išsaugojimui. Todėl kryžiaus buvimas mokyklos klasėse varžo tėvų teisę ugdyti savo vaikus pagal savuosius įsitikinimus, taip pat vaikų teisę tikėti arba netikėti.

Teismas atmetė Italijos vyriausybės argumentaciją, kad kryžiaus buvimas niekaip neįpareigoja mokinių rinktis ar nesirinkti kokių religinių pažiūrų, kad mokinys gali nekreipti į šį simbolį jokio dėmesio ir nuo to nepriklausys jo vertinimas. Iš kitos pusės, kryžius yra ne tik konfesinis, bet ir universalus simbolis, kultūrinio kodo dalis, susieta su teisingumo, atleidimo, meilės temomis. Kryžiaus simbolis neverčia išpažinti kokios doktrinos, bet asocijuojasi su Italijos ir visos Europos krikščioniška humanistine tradicija, kuri vargu ar kaip nors kenkia netikintiems ar nekrikščionims, varžo mokinių ir jų tėvų laisvę. Žinoma, kryžius klasėse nėra būtinybė, šiandien tai tiesiog kultūrinis „įprotis“, realiai nevaržantis ir nekenkiantis mokinio ir jo tėvų įsitikinimų laisvei.

Italijoje Europos žmogaus teisių teismo sprendimas buvo įvertintas kritiškai, kartais nevengiant ir ypač karštų pareiškimų, beveik visų politinių jėgų lyderių, taip pat ir kairiųjų, išskyrus radikaliąją kairę. Mažai kam pasirodė įtikinama, kad kryžiaus simbolis iš tikro yra kenksmingas. Kaip sakė žinomas kairių pažiūrų žurnalistas ir rašytojas Giampaolo Pansa, „savo gyvenime daug kartų mačiau kryžių klasėse, (...) darbo kabinete, (...) turiu pasakyti, kad manęs jis niekad netrikdė. Manau, kad (teismo) sprendimas nėra prasmingas. Tai sakau nebūdamas kataliku“.

Spaudoje priminta, kad ir pati nukentėjusiąja pripažinta Soile Lautsi bei jos sutuoktinis pasižymi nevisai pliuralistine ar neutralia pasaulėžiūra. Abu jie yra aktyvūs (Italijos) Ateistų ir agnostikų racionalistų sąjungos nariai, deklaruojantys siekį auklėti vaikus pagal griežtai ateistinę pasaulėžiūrą. Sąjungos komunikate pažymima, kad bylos eigoje Lautsi buvo teikiama visokeriopa parama, o jos sekretorius Strasbūro teismo sprendimą pavadino „epochiniu potvarkiu“, nes esą „absurdiška“, kad iki šiol mokyklose „maži vaikai yra priversti kęsti neišvengiamą įtaką, skleidžiamą vienos religinės konfesijos simbolio“.

Strasbūro teismo sprendimą pakomentavo keli jam nepritariantys teisės ekspertai. Pasak jų, sprendimas argumentuotas su tam tikra logika ir nuoseklumu. Tačiau tai nėra vienintelė įmanoma ir savaime geriausia logika. Teisėjai normas interpretuoja ir nors stengiasi tai daryti kuo geriau, tačiau akcentų dėliojimas neretai priklauso nuo bendresnių individualių ar kolektyvinių pasaulėžiūrinių nuostatų.

Kokios nuostatos slypi už Strasbūro teismo sprendimo? Anot profesoriaus Francesco d‘Agostino, už teismo sprendimo slypi ideologinė nuostata, kuri ignoruoja istorijos ir kultūros visumą. Jis stebėjosi, kad teismas tiki iliuziniu pretekstu, kad nebylus kryžiaus buvimas yra prievarta mokinių jautrumui ir užkerta kelią tėvams auklėti savo vaikus. Teismo sprendime atsispindi ta pasaulietiškumo versija, kuri pliuralizmą ir valstybės neutralumą suvokia kaip religinių išraiškų viešose erdvėse draudimą, nors, anot profesoriaus, geresnis kelias yra siekti tų išraiškų suderinamumo nūdienos daugiaetninėse visuomenėse. Pasaulietiškumas nežydi institucijų šaltyje, kiekvieno tiesioginio ar netiesioginio religinio simbolio viešojoje erdvėje uždraudime.

Buvęs Italijos Konstitucinio teismo pirmininkas Cesare Mirabella sakė, jog Strasbūro teismo nutarime pirmenybė suteikta laisvei nuo religijos (ir nuo religinių simbolių), vardan tolerancijos privilegijuojant tuos, kurie nenori religinės kultūros simbolių viešose institucijose prieš tuos, kurie nori. Bet ar valstybės neutralumas, klausia Mirabella, netampa būdu išstumti religinę dimensiją iš viešojo gyvenimo panoramos? Tačiau jei taip, tada neutralumas prieštarautų pats sau. Vardan tolerancijos elgiamasi netolerantiškai. Kita vertus, anot teisėjo, Strasbūro teismas suteikė puikią progą dar kartą diskutuoti apie asmens laisvę ir valstybės pasaulietiškumą.

Savo komentarą vienam italų dienraščiui atsiuntė ir žinomas Niujorko universiteto profesorius, žydų kilmės teisininkas Joseph Weiler, ne kartą jau rašęs panašiomis temomis. Jis taip pat abejojo steriliu neutralumu mokyklose, be jokių istorinės tapatybės ženklų. Profesoriaus požiūriu, tikintieji turėtų pripažinti, kad jų simboliai gali būti nepatogūs netikintiems ar kitų religijų išpažinėjams, tėvams ir vaikams. Bet ir šie turėtų atsikratyti pasaulietiškumo kaip „neutralios pozicijos“ iliuzijos ir suprasti, kad reikalaudami atsisakyti kryžiaus simbolio jie kelia tokį pat nepatogumą tikintiesiems, kaip ir šie jiems. Kryžiaus buvimas yra palankus krikščionims ir iššūkis netikinčių tapatybei. Ir priešingai, jo nebuvimas nėra „neutralumas“, tačiau iššūkis tikintiems ir palankus netikintiems. Weiler nuomone, šių dilemų neišsprendžia XVIII amžiuje suformuota nuostata, kad pasaulietinė valstybė parodo savo neutralumą tuščiais nuo religinių simbolių mokyklų koridoriais. Todėl Strasbūro teismo sprendimą jis vertina kaip nepakankamai atsižvelgiantį į dabartinę tikrovę. Reikia kūrybingesnių sprendimų.

Šventojo Sosto ir Bažnyčios Italijoje reakcijos bus apžvelgtos kitoje dalyje. (rk)