Anglikonų teologas Milbank: popiežiaus žingsnis nėra agresyvus, yra kūrybingas

Neseniai paskelbta žinia apie apaštalinę konstituciją, kuri sudarys sąlygas to pageidaujantiems anglikonams pereiti į katalikų Bažnyčią, išlaikant savo tapatybę, sukėlė, kaip lengva atspėti, prieštaringas reakcijas. Vieni tuo džiaugėsi, gyrė popiežiaus Benedikto XVI atvertą išmintingą, pagarbų ir nedominuojantį vienybės kelią, jau yra pora dešimčių anglikonų vyskupų, kurie pareiškė norį juo eiti. Kiti, priešingai, žinią apie būsimą apaštalinę konstituciją vertino tik galios, centralizacijos terminais, piktindamiesi dėlto, kad katalikai esą užsiima prozelitizmu ir nesąžiningai „žvejoja kaimynų tvenkinyje“.

Gerai žinomas anglikonų teologas John Milbank labiau save priskirtų pirmajai grupei, kuri teigiamai vertina pasiūlytą katalikų ir anglikonų vienybės kelią. Italijos dienraščiui „Avvenire“ duotame interviu britų teologas komentavo savo nuomone. Pasak jo, Benedikto XVI iniciatyva tikrai reikšminga. Ja pripažįstama anglikonų tradicijos vertė ir teisėtumas. Už to slypi teologine Benedikto XVI nuostata, jog katalikiškumas gali teisėtai pasireikšti per įvairias kultūrines formas. Svarbu ir tai, kad (anglikonų tradicijos) katalikų grupei bus leidžiama turėti susituokusį klerą Galiausiai, anot Milbank, krikščionių vienijimasis pripažįstant popiežiaus autoritetą turi dideles perspektyvas.

Pasak anglikonų teologo, jis tikrai nevertina popiežiaus Benedikto XVI sukurtos galimybės anglikonams tapti katalikų Bažnyčios nariais kaip agresijos akto. Tai greičiau kūrybingas aktas. Bet tiesa tai, kad jis įnešė kiek sumaišties ir nepatogumo. Nepaisant to, Kenterberio arkivyskupas Rowan Williams, anglikonų Bažnyčios (Anglijoje) vadovas, pozityviai priėmė popiežiaus pasiūlymą, manydamas, kad ilgo laiko periode jis galėtų būti naudingas visiems krikščionims.

Anot Milbank, sunku pasakyti kiek anglikonų pageidaus pereiti į katalikybę. Tai priklauso nuo daugelio faktorių, nuo geografinių ir kultūrinių kontekstų. Žinoma, daugybei pavienių žmonių popiežiaus atidarytos durys bus didelė pagalba. Tačiau veiks ir tokie veiksniai, kaip įsitraukimas į aktyvią parapijinę veiklą, kurios nebus norima palikti, nes katalikų parapijų tinklas yra mažesnis. Kitas veiksnys gali būti tai, kad nors yra tikrai daug anglikonų, kurie jaučiasi artimi katalikybei ir pritartų popiežiui beveik visais principiniais teologiniais klausimais, jie taip pat pripažįsta moterų kunigystę ir dėl šio argumento netaps katalikais. Šiai grupei, anot Milbank, priklausąs jis pats ir Kenterberio arkivyskupas Williams.

Iš tikro, nors žinia apie „anglikoniškų katalikiškų“ vyskupijų sukūrimą daugumai galėjo nuskambėti netikėtai, tačiau atidžiau sekę šiuos procesus stebėtojai dėlto per daug nenustebo. Jau kelerius metus kai kurie anglikonų vyskupai ir jų vadovaujamos bendruomenės domėjosi perėjimo į katalikų Bažnyčią galimybėmis.

Pati anglikonų Bendrija, vienijanti pasaulyje pasklidusias anglikonų Bažnyčias, išgyvena tikrai labai gilią krizę. Požiūrių skirtumai tarp paskirų Bažnyčių tokie, kad veik nebeįmanoma jų suderinti. Daug ginčų kelia moterų kunigystė, bet ypač aktyvių, praktikuojančių homoseksualių asmenų tuokimas ar šventinimas į dvasininkus ar vyskupus.

Šias problemas labai aiškiai įvardijo pats Kenterberio arkivyskupas Williams šių metų liepos mėnesį pasaulinės Anglikonų Bendrijos asamblėjos akivaizdoje sakytoje kalboje. Arkivyskupas konstatavo, kad praktiškai nebuvo atsižvelgta į jo prašymą tai dariusioms anglikonų bendruomenėms susilaikyti nuo homoseksualių asmenų sąjungų šventinimo ir dvasininkais įšventinimo tol, kol visoje Bendrijoje nebus rastas didesnis sutarimas šiuo klausimu, kuris grasina jai skilimu.

Anot Williamso, anglikonai daug kartų kartojo, kad neturi jokių intencijų kurstyti priešiškumą homoseksualiems asmenims, abejoti dėl jų orumo ar pilietinių laisvių, vaidmens pačioje bažnytinėje bendruomenėje ar sielovadinio jautrumo, supratingumo jų atžvilgiu. Ir vis tik homoseksualus gyvenimo būdas neturi pagrindo Šventajame Rašte, Bažnyčios tradicijoje ir mokyme. Todėl sunku įsivaizduoti, kaip homoseksualiai aktyvūs asmenys galėtų atstovauti, įkūnyti, būdami įšventinti dvasininkais ar juo labiau vyskupais, Bažnyčios mokymą. Pastarasis, pridūrė Williams, nebūtinai turi sutapti tiek su visuomenės daugumos nuomone, tiek su valstybės juridine sistema. (rk)