Popiežiaus bendroji audiencija. Sveikinimas lietuviams ir katechezė apie monastinę ir scholastinę teologiją.

Šventojo Petro aikštėje vėl skambėjo popiežiaus žodžiai lietuvių kalba. Benediktas XVI lietuviškai pasveikino trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusius piligrimus iš Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos.

Nuoširdžiai sveikinu piligrimus lietuvius. Brangūs bičiuliai, Apaštalų kapų aplankymas tepadeda jums vis labiau atverti širdis Dievui, tikrosios laimės šaltiniui. Visus nuoširdžiai laiminu!

Bendrosios audiencijos katechezėje, tęsdamas ciklą, skirtą didiesiems Bažnyčios mąstytojams ir rašytojams, šį karto popiežius kalbėjo ne apie vieną asmenį, bent bendrais bruožais pristatė dvyliktojo amžiaus teologiją, visų pirma šiuo laikotarpiu galutinai susiformavusias dvi pagrindines teologijos rūšis – monastinę ir scholastinę.

Dvyliktasis amžius, - kalbėjo popiežius, - iš tiesų buvo labai palankus metas teologijos suklestėjimui lotyniškuosiuose Vakaruose. Visame Vakarų pasaulyje viešpatavo taika; kūrėsi vis nauji vienuolynai, tampantys kaskart svarbesniais studijų ir dvasingumo židiniais; taip pat ir vyskupai prie savo sostų steigė mokyklas; visoje Bažnyčioje buvo juntami jau kiek anksčiau pradėtos tikinčiųjų, ypač klero, gyvenimo ir papročių reformos rezultatai.

Palanki aplinka teologijos vystymuisi susikūrė to meto vienuolynuose ir miestų mokyklose, lotyniškai vadintose scholae, kurios kai kuriais atvejais išsivystė į universitetus – vieną svarbiųjų krikščioniškųjų viduramžių „išradimų“. Skirtinga teologijos plėtros aplinka nulėmė ir skirtingas jos kryptis – vienuolynuose vystėsi monastinė teologija, o miestų scholae ir universitetuose – scholastinė. Monastinės teologijos kūrėjai buvo vienuoliai, neretai vienuolynų abatai, kupini išimties ir evangelinio uolumo, degantys Dievo meile ir troškimu jį geriau pažinti. Scholastinę teologiją plėtojo visų pirma išsilavinę vyrai, trokštantys proto argumentais pagrįsti Dievo slėpinius, protu suvokti tikėjimo tiesas.

Dvyliktojo amžiaus vienuolynuose daugiausia dėmesio skirta Šventajam Raštui ir plėtota biblinė teologija. Vienuoliai pamaldžiai praktikavo vadinamąją lectio divina – tai yra maldą Šventojo Rašto žodžiais; filologinės studijos buvo derinamos su dvasiniu gyvenimu. Vienuoliai suprato, jog nepakanka vien teorinės teksto analizės, jog norint pasiekti Šventojo Rašto slėpinių gelmes reikia dvasios. Eidami šituo keliu kai kurie monastinės teologijos atstovai pasiekė nepaprastas mistinės patirties aukštumas.

Tuo tarpu scholastinė teologija gimė miestų mokyklose, steigiamose prie katedrų ir jos tikslas buvo visų pirma parengti to meto kultūros profesionalus. Scholastinio metodo svarbiausias elementas yra quaestio – klausimas, problema, su kuria susiduriama skaitant Šventąjį Raštą ar analizuojant Tradiciją. Klausimo pagrindu prasideda mokinio ir mokytojo diskusija. Iš klausimų ir atsakymų sukuriama problemos sprendimo sintezė. Iš šitaip suformuluotų sintezių ilgainiui buvo skurtos summae (sumos, visetai) - tai yra išsamūs teologiniai traktatai, užfiksavę Dievo Žodžio ir žmogaus proto dialogo rezultatus. Skaitydami šias sumas dar ir šiandien stebimės jų tvarka, aiškumu, logikos griežtumu ir įžvalgų gilumu. Šitas palikimas mums taip pat byloja, - sakė popiežius audiencijos pabaigoje, - jog tarp tikėjimo ir proto esama natūralios bičiulystės, kuri remiasi pačia kūrinijos sąranga. Apie tai Dievo Tarnas Jonas Paulius II savo enciklikoje Fides et Ratio rašė: „Tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą“. (jm)