Trisdešimtasis eilinis sekmadienis

Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10, 46–52)

APŠVIESTIEJI, Mons. Adolfas Grušas:

Dievas atėjo į pasaulį, kad žmonės tarnautų vieni kitiems su džiaugsmu. Jis, Mokytojas, tapo tarnu, kad išmokytų mus savo sugebėjimus skirti savo broliams ir seserims.

Mūsų pasauliui jau nusibodo mokytojai, jam reikia liudytojų. Pasibjaurėjęs žodžiais ir įvaizdžiais, jis reikalauja tikrų darbų ir sugebėjimo išklausyti. Išderintas jame besitęsiančių ginčų, jis ilgisi žmonių, sugebančių ir norinčių kurti, o drauge nesistengiančių bet kokia kaina iškilti virš kitų.

Pastaraisiais sekmadieniais svarstėme, ko Jėzus tikisi iš savo mokinių bendruomenių, suvokėme savo pačių trapumą bei milžinišką skirtumą tarp troškimų ir tikrovės, aptingimo bei apsileidimo, gyvuojančių mūsų širdyje ir didžiosios Dievo svajonės – Jo Bažnyčios. Iš tiesų tai mus Viešpats kviečia būti Jo liudytojais, tapti ženklu, kad bent kiek savo gyvenimais parodytume, jog šviesa gali persmelkti ir mūsų širdis.

Kaip ir visi, krikščionis yra aklas elgeta. Kaip ir visi, jis kiūto gyvenimo šalikelėje ir su neviltimi tiesia ranką, maldaudamas to, be ko negali gyventi: dėmesio, užuojautos, pritarimo… Gaila, tačiau labai dažnai pasaulis liepia jam tylėti, netrukdyti, susitaikyti su esama padėtimi, pasiduoti. Sako, kad net Dievas galiausiai pavargo klausyti mūsų maldavimų. Vis dėlto, jei nesiliausime prašę, tam tikru momentu išgirsime, kad Jėzus iš Nazareto, Dovydo Sūnus mus šaukia ir drąsina.

Pasitaiko, kad mokinys, draugas, koks nors gyvenimo įvykis mums atkartoja šiandien Evangelijos ištraukoje girdėtus žodžius: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia“. Pasitikėdami mes kylame iš savo vidinio sustingimo, stengiamės atsikratyti savo begalinių baimių, nusviedžiame skundų apsiaustą ir einame pas Viešpatį…

Kaip tik tada, šiandien ir bet kuriuo kitu momentu Viešpats klausia mūsų, ko norime iš Jo. Iš tikrųjų galėtume prašyti tūkstančių dalykų: laimės, sėkmės, pinigų, jausmų, patogaus gyvenimo, karjeros, tačiau iš tiesų reikia prašyti tik vieno: šviesos.

Šviesos, nes ką reiškia sėkmė, jei nepažinsime To, iš kurio visa sėkmė kyla? Šviesos, nes kitaip kaip sugebėsime suvokti, kiek pinigų reikia nuraminti nenuraminamus širdies troškimus? Šviesos, nes taip dažnai jausmai tampa priespauda ir skausmu. Šviesos, nes kokia prasmė tapti kažkuo, jei iš tiesų savyje būsime vien tamsa?

Tik tada, kai Viešpats grąžina šviesą akims ir širdžiai, mes galime tapti Jo mokiniais, galime pamatyti tikrą dalykų padėtį.

Bartimiejus, atgavęs akių šviesą, iš tiesų liko toks pat, jo gyvenimas nepasikeitė, tačiau jis mato, žino, kur turi eiti, ryžtasi sekti Jėzų. Panašiai ir krikščioniui tenka išgyventi tuos pačius sunkumus ir pakelti tas pačias problemas, kaip ir kitiems, jis nėra nei kitoks, nei geresnis už kitus, tačiau jis į visa tai žvelgia Evangelijos šviesoje. Tikrai nuoširdžiai tikintis krikščionis nebejaučia baimės, bet kokia tamsa jam yra pakeliama, jis žino, kad Viešpats pakeičia jo gyvenimą…

Todėl kaip tik mes esame šaukiami liudyti, jog pasaulyje yra Tas, kuris grąžina šviesą, leidžia viską matyti aiškiai, ir tai yra mūsų Dievas.

Neveltui pirmaisiais amžiais Jėzaus mokiniai buvo vadinami įvairiai: „nazariečiais“, „einančiais keliu“, tačiau bene geriausiai juos apibūdino žodis „apšviestieji“.

Mes nešame ne savo šviesą, bet tiktai esame apšviesti, esame prigludę prie Evangelijos ir savo Mokytojo bei Viešpaties, kad Jis mums suteiktų šviesą ir ramybę.

Tik tada pasaulį gaubiančiose sutemose mes galime liudyti šviesą. Krikščionis, kaip šiandien Evangelijoje minimas pagydytas aklasis elgeta, pasakoja apie savo patirtį, nebijo pripažinti, kiek daug meilės jam parodė Kristus, ir nebijo savo meile dalytis su savo kelyje sutiktais elgetomis, ieškančiais gyvenimo prasmės.