Paskelbtas Vyskupų Sinodo „Kreipimasis į Dievo tautą“

Afrikai skirta Vyskupų Sinodo asamblėja jau baigia tris savaites vykusius posėdžius. Penktadienio ryto generalinėje kongregacijoje buvo patvirtintas ir po jos surengtoje spaudos konferencijoje pristatytas Sinodo baigiamais kreipimasis į Dievo tautą. Šeštadienį bus patvirtintas baigiamųjų Sinodo pasiūlymų sąrašas, pagal kurį vėliau popiežius skelbs Posinodinį apaštališkąjį paraginimą. Patvirtinus pasiūlymų rinkinį, Sinodo asamblėja užsibaigs bendrais visų jos dalyvių pietumis su Šventuoju Tėvu. Galiausiai sekmadienio rytą visi Sinodo Tėvai ir popiežius Benediktas XVI šv. Petro bazilikoje koncelebruos Sinodo uždarymo Mišias.

Pentadienį paskelbtas Sinodo kreipimasis į Dievo tautą – tai gana ilgas dokumentas, susidedantis iš septynių skyrių, pateikiantis apibendrintą per pastarąsias tris savaites vykusių posėdžių metu išryškėjusį Afrikos ir Bažnyčios Afrikoje vaizdą.

Dokumente visų pirma konstatuojama, kad dabartinė maždaug visą pasaulį užvaldžiusi krizė, o taip pat ir kiti socialiniai bei ekonominiai kontrastai, kurie buvo akivaizdūs ir anksčiau, šiandien bene labiausiai slegia Afrikos šalis. Pasekmės tragiškos – minios pabėgėlių, kraštutinis skurdas, tūkstančiai nuo ligų ir bado kasdien mirštančių žmonių. Greta šito tragiško vaizdo konstatuojame ir nesuvokiamą paradoksą – juk Afrika tai vienas žaliavomis turtingiausių pasaulio žemynų. Tačiau kad ir kaip sunku būtų, Afrikai nepasiduoda nevilčiai. Afrika supranta savo potencialą ir trokšta gerovės. Šia prasme, daug vilties teikia pastaraisiais metais ir dešimtmečiais pasiekti akivaizdūs laimėjimai kai kuriose iš karų į taiką, ir iš skurdo į gerovę išėjusiose Afrikos šalyse. Šiame kontekste Afrikos Bažnyčia supranta savo atsakomybę ir pašaukimą visas žemyno gyventojų problemas, skausmus ir viltis svarstyti Evangelijos šviesoje. Visų pirma Afrikos Bažnyčia yra pašaukta skelbti atleidimą ir susitaikinimą, nes tik šitaip įmanoma naujais pagrindais pradėti kurti brolišką ir seserišką naują gyvenimą.

Toliau kalbama apie Afrikos Bažnyčias visuotinės katalikų bendrijos kontekste. Priminti pirmieji krikščionybės amžiai kai Afrikos šiaurinėje dalyje klėstojo krikščioniškos bendruomenės, kurių sukauptas paveldas tapo visuotinės Bažnyčios paveldu. Paminėti ir vėlesni laikai, kai Kristaus mokslas į Afriką keliavo iš Europos šalių. Šiandien daugelis Afrikos Bažnyčių jau savarankiškos ir dargi sugebančios siųsti savo išugdytus misionierius į kitas šalis. Paminėtos taip pat Afrikos viduje veikiančios tarptautinės bažnytinės struktūros ir pabrėžiamas būtinumas stiprinti jų bendradarbiavimą, ypač socialinio veikimo, teisingumo stiprinimo srityse. Šioje dokumento dalyje taip pat kalbama apie būtinumą rūpintis derama kunigų formacija, pašaukimų sielovada, apie specifinę šeimų sielovadą. Ypatingai akcentuojamas Bažnyčios įsipareigojimas ginti moters orumą tiek bendrai visuomeniniame gyvenime, kur neretai dar Afrikoje moterys diskriminuojamos, tiek bažnytinėse bendruomenės, kur nepakankamai gerai įvertintas jų indėlis. O juk labai dažnai būtent moterys yra tikrasis vietinių bendruomenių stuburas.

Toliau Sinodo kreipimasis į Dievo tautą kalba apie vieną didžiausių Afrikos problemų – AIDS ligos plitimą ir apie nehumaniškas kai kurias tarptautinės bendruomenės programas, primetamas Afrikos šalims šioje srityje. Čia paminėtas ir vadinamojo Maputo protokolo 14 straipsnis. Šis Mozambiko sostinėje 2003 metais pasirašytas dokumentas numato tarptautinę paramą Afrikos šalims mainais už gimimų kontrolę, įskaitant ir abortus. Afrikos vyskupai kategoriškai atmeta šitokias gėdingas sąlygas. Šiame dokumento skyriuje kalbant apie kovą su AIDS pažymima, jog kad kaip būtų norima sumenkinti Bažnyčios poziciją, statistikos kalba aiškiai – globodamos ir gydydamos sergančiuosius šia liga pirmauja katalikiškosios struktūros.

Kreipimasis baigiamas pagalbos prašymu. Yra atvejų, kai patys afrikiečiai šiandien bejėgiai, ir paminėtos kelios tokios situacijos, kur būtina ryžtinga tarptautinė pagalba – Somalis, Didžiųjų ežerų regionas, šiaurinė Uganda, pietinis Sudanas, Darfūras ir Gvinėja.

Galiausiai, primenami popiežiaus Benedikto XVI žodžiai, ištarti prieš tris savaites per šios Sinodo asamblėjos atidarymą: Afrika turi būti žmonijos dvasinis „plautis“. Afrika turi didelį potencialą, ne tik žaliavų, bet visų pirmą žmonių ir iš jų trykštančios vilties. Afrika nori šituo potencialu dalintis su visu pasauliu, nori laisvai kvėpuoti ir laimingai gyventi, - sakoma penktadienį paskelbtame Vyskupų Sinodo kreipimesi į Dievo tautą. (jm)