Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezės apie šv. Bernardą Klervietį santrauka.

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie dvyliktajame amžiuje gyvenusį garsų vienuolį ir teologą šv. Bernardą Klervietį, dėl domėjimosi patristika ir dėl pirmųjų amžių Bažnyčios tėvams prilygstančios jo paties kūrybos svarbos, vadinamą „paskutiniuoju Bažnyčios tėvu“.

Bernardas gimė 1090 metais Prancūzijoje. Pasiturintys tėvai suteikė jam neblogą išsilavinimą. Jau paauglystėje jis gerai išmanė gramatiką, retoriką ir dialektiką. Mokydamasis vienuolyno mokykloje, ilgainiui subrandino pašaukimą ir pats tapti vienuoliu. Būdamas dvidešimties metų Bernardas įstojo į Sito (Citeaux) benediktinų abatiją, kurioje kaip tik tuo metu formavosi nauja benediktiniškosios regulos vienuolystės atšaka, pagal vietovardį vadinama cistersais. Jaunasis vienuolis Bernardas, būdamas vos 25 metų amžiaus, buvo pasiųstas kurti naujos cistersų Klervo (Clairvaux) abatijos ir paskirtas jos abatu. Iš čia ir Klerviečio vardas, kuriuo vėliau jis išgarsėjo. Vadovaudamas savo įkurtai naujai abatijai, Bernardas atsidėjo rašymui, taip pat palaikė labai plačius ryšius su kitais to meto krikščionių rašytojais, susirašinėjo taip pat ir su savo bendraamžiu Kliuni (Cluny) abatu Petru Garbinguoju (kuriam, beje, buvo skirta praėjusio trečiadienio bendrosios audiencijos katechezė). Bernardas labai aistringai polemizavo su tuo metu plintančia Katarų erezija, niekinančia žmogaus kūną ir bendrai materiją. Lygiai taip pat aistringai stojo ginti žydų nuo tuo meto visuomenėje kartas nuo karto prasiveržiančio antisemitizmo. Už tai susilaukė Bonos rabino Efraimo padėkos. Nuo 1130 metų Bernardas Klervietis imdavosi Šventojo Sosto jam patikimų mesijų, dėl to dažnai jam tekdavo pasišalinti iš vienuolyno, neretai keliauti ir už Prancūzijos ribų. Svarbus momentas buvo jo mokinio išrinkimas popiežiumi. Bernardas Klervietis savo mokiniui popiežiui Eugenijui III dedikavo traktatą „De Consideratione“ su pamokymais kaip būti geru visuotinės Bažnyčios ganytoju. Greta patarimų kaip būti geru popiežiumi, kūrinyje atsiskleidžia labai gili Bernardo Klerviečio išpuoselėta Bažnyčios ir Kristaus slėpinio vizija. Bernardas Klervietis mirė 1153 metais, palikęs įspaustą gilų pėdsaką savo laiko Bažnyčios gyvenime.

Baigdamas katechezę popiežius paminėjo keletą svarbesnių šv. Bernardo teologinio palikimo pavyzdžių, visų pirma jo mokymą apie Mergelės Marijos dalyvavimą išganančioje Kristaus aukoje. Dangun Ėmimo oktavos sekmadienio homilijoje jis tarp kita ko sako: „O Šventoji Motina, skausmas taip giliai pervėrė tavo sielą, jog mes visiškai pagrįstai galime tave vadinti pačia didžiausia iš visų kankinių. Tavajam skausmui dalyvaujant Sūnaus kančioje neprilygsta joks kankinių skausmas“. (jm)