Ar be krikščionybės turėtume žmogaus teises ir liberalią valstybę?

Romoje, Popiežiškajame Grigaliaus universitete vyko konferencija „Ateities klausimai: religija ir politinė kultūra“. Vienas iš pranešėjų buvo Italijos senato narys Marcello Pera, kuris teigė, jog šiandieninių žmogaus teisių nebūtų buvę be krikščionybės. Ir dar daugiau, sekuliaristinė kultūra, siekianti atsikratyti krikščioniškos moralės principų, rizikuoja pati nulemti savo žlugimą.

Anot senatoriaus, žmogaus teisės yra moralinis pasirinkimas. Jos stovi ant moralinio pasirinkimo. Jokiu kitu atveju, kaip šiuo, galima teigti, jog tai moralė steigia teisę. Juridinis įstatymas apie visų žmonių lygybę yra parašomas todėl, kad tikima, jog egzistuoja moralinis įstatymas, nustatantis, kad visi žmonės turi būti lygūs. Moralinis įstatymas suteikia jėgą mūsų pamatinėms teisėms. Moralinis įstatymas padaro jas neliečiamas. Moralinis įstatymas jas padaro universaliomis.

Koks moralinis įstatymas? Tai klausimas, kurio dabartinė europietiška politinė kultūra sau nebekelia, nors tai darė prieš 60 metų, pasibaigus nacistinėms barbarybėms, ir šiek tiek žlugus komunizmui. Jei keltų šį klausimą, Europos istorijoje rastų tinkamą atsakymą. Taip, mes esame graikų kultūros vaikai, tačiau ne Graikijoje gimė visų žmonių - tiek miesto piliečio, tiek barbaro - teisių lygybės idėja. Esame romėnų kultūros paveldėtojai, tačiau ne Romoje buvo skelbiama, jog visi žmonės, tiek Romos pilietis, tiek vergas, tiek laisvasis yra lygūs. Kai kurie esame susiję su arabų kultūra, tačiau ne islame pagarba visiems, tikintiems ir netikintiems, vyrams ir moterims, yra pamatinis religinis principas. Ne, moralinis įstatymas nuo kurio priklauso žmogaus teisių kultūra yra krikščioniškas moralinis įstatymas.

Kodėl būtent šis? Nes krikščionybėje, dar plačiau, biblinėje tradicijoje, žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Todėl kiekvienas yra asmuo, yra Dievo vaikas, yra kito asmens brolis, tos pačios šeimos narys.

Kaip 2003 metų apaštaliniame paraginime, skirtame būtent Europai (Ecclesia in Europa) rašė popiežius Jonas Paulius II, „iš biblinės žmogaus sampratos Europa ėmė tai, kas geriausia jos humanistinėje kultūroje, sėmėsi įkvėpimo savo intelektiniams ir meniniams kūriniams, išplėtojo teisės normas ir, tai ne mažiau svarbu, skatino žmogaus orumą kaip neatimamų teisių šaltinį (25)“. Ir toliau pridūrė: „krikščioniškasis tikėjimas neabejotinai yra esminė ir lemiama europinės kultūros pamato dalis. Krikščionybė iš tiesų suteikia Europai pavidalą, įdiegdama tam tikras pamatines vertybes. Pati Europos modernybė, dovanojusi pasauliui demokratijos idealą ir žmogaus teises, semia savo vertybes iš krikščioniškojo paveldo (108)“.

Štai atsakymas į mūsų klausimą. Moralinis pasirinkimas, kuris yra žmogaus teisių pamatas, yra krikščioniškos moralės pasirinkimas. Esmė nėra tame, kad Bažnyčiai prireikė beveik dviejų tūkstantmečių, kad formaliai skelbtų žmogaus teises, ar kad netrūksta prelatų, kurie tik išgirdę apie liberalizmą daro kryžiaus ženklą, nors klaupiasi išgirdę apie demokratiją, socializmą ar humanizmą. Esmė yra sampratoje. Panašiai, kaip be krikščionybės negalėtume paaiškinti Europos, taip turėtume sutikti, jog pašalindami krikščionišką moralę, pašaliname mūsų liberalių valstybių pamatą.

Štai šiuo požiūriu klysta šiandieninis sekuliarizmas. Dabartinė jo versija arba neigia krikščioniškos religijos teigiamą vertę, arba nori ją pašalinti iš politinės kultūros, arba priskirti jai tik guodžiamąją vertę individui. Tai atrodo kaip tolerancijos ir pilietybės principų pripažinimas, tačiau yra daromos dvi klaidos.

Pirmoji klaida susieta su šio sekuliarizmo pasekmėmis. Jei tiesa, kad liberalios ir sekuliarios valstybės pamatas yra krikščioniškas moralinis pasirinkimas, tai kas ją gins ir palaikys, šį pamatą panaikinus?

Antroji klaida susijusi su paties sekuliarizmo savęs suvokimu. Kaip minėta, jis ginamas vardan tolerancijos ir pilietybės. Pakalbėkime apie toleranciją. Kaip tolerancijos idėja buvo įvesta, tarkime, Džono Loko (Jonh Lock) ir kaip yra ginama šiandien? Yra naudojamas argumentas, kad administracinė ir politinė valdžia nėra kompetentinga sąžinės klausimuose.

Šis argumentas nėra pragmatinis. Juk (pragmatiškai) politinė valdžia turėtų domėtis piliečių religija. Argi jai nerūpi jų vieningumas? Argi ji neturi pareigos panaudoti jėgą prieš tuos, kurie pažeistų sugyvenimo normas vardan religinių įsitikinimų? Argi jai nebūtų patogu nuspręsti kokios grupės religija labiau atitinka tvarkai, kurią ji turi užtikrinti?

Ne, tikrasis argumentas yra ne pragmatinis, o tai, kad žmoguje yra du dalykai: mąstanti sąžinė bei racionalus ir socialus gyvūnas. Kitaip tariant, siela ir kūnas. Kaip siela, žmogus yra santykyje su Dievu ir tik Jam atsako, tik prieš Jį yra atsakingas už savo veiksmus. Kaip kūnas, žmogus yra pilietis, turintis paklusti politiniam autoritetui. Siela yra Dievo, o kūnas yra valstybės. Tai yra religinis argumentas, tiksliau sakant, krikščioniška samprata, jog reikia „Dievui duoti kas Dievo, o Cezariui, kas Cezario“. Ši samprata yra argumentas už valstybės ir Bažnyčios atskyrimą. Iš šios sampratos kyla tolerancija: Cezaris negali įsibrauti į tą santykį, kurį žmogus turi su Dievu ir todėl turi būti tolerantiškas su kiekvienu piliečiu. Dėl to paties kiekvienas žmogus turi būti tolerantiškas su kitu. Politinės tolerancijos prielaida yra krikščioniška politinė teologija.

Neatsitiktinai tolerancijos idėja Europoje gimsta dėka didžių krikščionių mąstytojų, nuo Sebastiano Castellio iki Loko ir Kanto, su viena, bet komplikuota Spinozos išimtimi. Jei šiandien sekuliarizmas neigia bet kokią politikos ir religijos sąveiką, tai neigia pamatą tolerancijos, kurią trokšta skleisti ir taip pats save griauna. Tai iliuminizmo nubrėžta parabolė: gimęs kaip išsilaisvinimo judėjimas, iliuminizmas išsivadavo iš senųjų socialinių ir intelektualinių hierarchijų, tame tarpe ir Bažnyčios, įtakos, vėliau išsivadavo iš Dievo, kol galiausiai pametė pats save. (rk)