Bendroji trečiadienio audiencija. Petras Garbingasis, Cluny abatas

Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI tęsė katechezių ciklą apie iškilias viduramžių asmenybes. Šį kartą jis šv. Petro aikštėje susirinkusiems piligrimams, visiems jį girdintiems per televiziją ir radiją, pristatė Cluny abatą Petrą Garbingąjį.

Petro asmenybė primena kitų didžiųjų Cluny abatų šventumą, - sakė popiežius, cituodamas savo tolimą pirmtaką popiežių Grigalių VII, 1080 metais rašiusį, jog „nebuvo nė vieno Cluny abato, kuris nebūtų buvęs šventas“. Tarp pastarųjų yra ir Petras Garbingasis, savyje apjungęs savo pirmtakų dorybes, nors jo laikais, atsirandant tokiems naujiems ordinams kaip cistersai, Cluny abatija jau turėjo keletą krizės simptomų. Petras buvo nuostabus griežto su savimi, tačiau malonaus su kitais asketo pavyzdys. Gimęs maždaug 1094 metais Auvernės regione (Prancūzija), labai jaunas įstojo į Sauxillanges vienuolyną, čia priėmė įžadus ir vėliau tapo vienuolyno prioru. 1122 metais buvo išrinktas Cluny abatijos abatu ir ėjo šias pareigas iki pat savo mirties 1156-aisiais metais, Kalėdų dieną, kaip ir buvo troškęs. „Taikos mylėtojas gavo taiką Dievo šlovėje taikos dieną“, vėliau rašė Petro Garbingojo biografas Rudolfas.

Anot Šventojo Tėvo, Petrą Garbingąjį pažinoję minėjo jo ramumą, pusiausvyrą, savęs valdymą, tiesumą, lojalumą, minties aiškumą ir polinkį medituoti. Buvo atlaidus ir gailestingas, jautrus ir draugiškas su abatijos vienuoliais ir su kitais, atėjusiais pas jį. Abato įgimtas gerumas buvo atviras visiems.

Galėtume sakyti, jog šventasis Abatas yra pavyzdys vienuoliams bei krikščionims mūsų laikais, pažymėtais frenetiško ritmo, kuriam netrūksta netolerancijos, nesusikalbėjimo, pasidalijimų ir konflikto epizodų, - sakė popiežius Benediktas XVI. Pasak jo, Petro liudijimas kviečia sujungti meilę Dievui su meile artimui, nepavargti rišant broliškumo ir susitaikymo santykius.

Petras Garbingasis vadovavo Cluny vienuolynui neramiais laikais, tiek dėl vidinių, tiek dėl išorinių priežasčių, tuo pat metu sugebėdamas suderinti griežtumą ir gilų žmogiškumą. Sakydavo, jog iš žmogaus „daugiau gausi jį toleruodamas, o ne erzindamas skundimusi“. Dėl užimamų pareigų turėjo daug keliauti po visą Europą, prisipažindamas, jog nuosavi ir kitų rūpesčiai drumsčia sielos ramybę. Palaikė ryšius su (cistersu) Bernardu Klerviečiu, kuris jį vadino „svarbiu žmogumi, sprendžiančiu svarbius dalykus“, pats tuo pat metu susilaukdamas Petro Garbingojo įvertinimo, jog yra „stipri ir spindinti vienuolių ordino ir visos Bažnyčios kolona“.

Petras Garbingasis nebuvo sistematiškai rašęs teologas, tačiau didis Dievo slėpinių tyrinėtojas. Parašė nuostabių puslapių apie Eucharistiją, apie Bažnyčią, apie artimo meilę. Jo teologija giliai įsišaknijusi maldoje, ypač liturginėje, puoselėjamoje ir spindinčioje Cluny abatijos gyvenime. Domėdamasis islamu, pasirūpino Korano vertimu į lotynų kalbą.

Petras Garbingasis tikrai yra didis vienuolinio šventumo, maitinamo benediktiniškosios tradicijos šaltinių, pavyzdys, - sakė popiežius Benediktas XVI. – Abatui vienuolio gyvenimo idealas pasižymėjo artimu ryšiu su Kristumi, išgyvenamu kontempliatyviai ir nuolankiai, būnant romiu ir atleidžiančiu, kartu šlovinant Dievą ir darbščiai imantis kiekvienos dienos darbų. Plačiąja prasme, tai ne tik vienuolio, bet ir kiekvieno krikščionio, norinčiu būti Kristaus mokiniu, gyvenimo idealas. (rk)