Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezė apie šv. Joną Leonardį.

Sekmadienį popiežiaus Benedikto XVI atidarytas Afrikos Bažnyčios gyvenimui skirtas Vyskupų Sinodas pusei dienos nutraukė darbą – dauguma Sinodo tėvų trečiadienio rytą dalyvavo bendrojoje audiencijoje. Jos metu skaitytoje katechezėje popiežius priminė lygiai prieš 400 metų – 1609-ųjų spalio 9 dieną mirusį kunigą, farmacininkų globėją, Bažnyčios atsinaujinimo skatintoją šv. Joną Leonardį.

Būsimas šventasis gimė 1541 metais tuo metu nepriklausomoje Lukos Respublikoje, centrinėje Italijoje. Septyniolikmetį sūnų tėvas pasiuntė į Lukos miestą mokytis vaistininko amato. Po kelerių metų jis gavo oficialių Lukos Respublikos dokumentą suteikiantį jam vaistininko kvalifikaciją ir teisę atidaryti savo vaistinę. Tačiau Jonas Leonardis šia teise nepasinaudojo, bet atsidėjo teologijos studijoms ir jau 1572 metų pradžioje priėmė kunigystės šventumus, o Trijų Karalių iškilmės dieną aukojo pirmąsias šventąsias Mišias.

Vis dėlto, - tęsė popiežius katechezę, - ir tapęs kunigu, Jonas Leonardis visiškai neišsižadėjo farmacijos, stengėsi padėti žmonėms įveikti ir kūno ligas, ir dvasinius sunkumus, būdamas įsitikinęs, kad žmogui reikia ne tik medicinos, bet visų pirma Jėzaus Kristaus, asmeniško bendravimo su Juo. „Reikia viską pradėti nuo Kristaus“, - mėgdavo sakyti būsimas šventasis. 1574 metais Jonas Leonardis įkūrė Mergelės Marijos Reformuotųjų kunigų kongregaciją, vėliau pasivadinusią Reguliniais Dievo Motinos kunigais. Jos charizma – siekti visos Bažnyčios atsinaujinimo, pradedant vargingiausių visuomenės, o tuo pačiu ir bažnytinės bendruomenės sluoksnių orumo gynimu ir visokeriopa pagalba jiems, pradedant šalpa, gydymu, švietimu. Jono Leonardžio įkurta kongregacija įsiliejo į gana platų tuometinį Bažnyčios atsinaujinimo judėjimą, kuriam priklausė tokios žinomos asmenybės kaip Karolis Baromiejus, Pilypas Neris, Ignacas Lojola, Juozapas Kalasantas, Kamilis Lelietis, Aloyzas Gonzaga.

Kupinas apaštališkojo uolumo, 1605 metais Jonas Leonardis pasiuntė ką tik išrinktam popiežiui Pauliui V memorandumą apie Bažnyčios atsinaujinimo būtinumą. Jame visų pirma buvo pabrėžta, jog atsinaujinimas turi paliesti ir ganytojus, ir ganomuosius, pradedant nuo tų, kuriems Bažnyčios gyvenime skirta didesnė atsakomybė, o visko centre turi būti Kristus. Kristaus sekimas ir šventumo siekimas turi būti krikščionio gyvenimo tikslas.

Popiežius pažymėjo, jog tada, šešioliktojo ir septynioliktojo amžių sandūroje, jau buvo pradėję ryškėti moderniosios kultūros kontūrai, o kartu ir būsimas griežtas proto atskyrimas nuo tikėjimo, iliuzija, jog žmogus gali autonomiškai gyventi „tarsi Dievo nebūtų“. Nujausdamas artėjantį tokį pavojų, Jonas Leonardis kiekviena proga stengėsi pabrėžti, kad tikros dvasinės, moralinės ir socialinės reformos įmanomos tik su Kristumi. Jono Leonardžio mokyme svarbu ir tai, - sakė popiežius, - jog dvasinę reformą jis įsivaizdavo tik Bažnyčios viduje. Žmogus su Kristumi susitinka tik Bažnyčioje, kuri yra ir šventa, ir pažeidžiama. Nors joje kartu su kviečiais auga ir raugės, tačiau tik ji yra Dievo laukas, tik ji yra Išganymo įrankis. (jm)