Bažnyčios Lotynų Amerikoje susitikimas dėl po-abortinės sielovados

Rugsėjo pabaigoje Peru įvyko Lotynų Amerikos vyskupų tarybos organizuotas susitikimas, kurio tema buvo sielovadinis palydėjimas po aborto. Susitikime dalyvavo delegatai iš įvairių žemyno kraštų, taip pat įvairių katalikiškų organizacijų atstovai, kurie darbuojasi šeimos ir gyvybės sielovadoje. Renginio organizavimo darbai buvo patikėti San Paulo (Brazilija) Katalikų universiteto Šeimos ir santuokos institutui.

Susitikime buvo kalbama apie tai, kokios iniciatyvos būtų geros skausmingą aborto patirtį išgyvenusių moterų, jų vyrų ir šeimų pagalbai, žaizdų gydymui ir pasikeitimui. Tie, kurie šioje srityje jau turi sukaupę patirtį, ją perdavė dar jos neįgijusiems.

Iš vienos pusės Bažnyčia moko, kad abortas yra sunki nuodėmė (kurios nereikia painioti su situacijomis, kai tenka rinktis tarp vaisiaus ir motinos gyvybės), nes juo nutraukiama žmogiškos būtybės gyvybė, kuri turėtų būti mylima ir ginama. Todėl Bažnyčia ne kartą yra pasisakiusi prieš aborto minimalizavimą, pavyzdžiui, kalbinį, vadinant abortą ne „gyvybės“, o „nėštumo“ nutraukimu arba rūpinimusi „reprodukcine sveikata“, kitą kartą teisinį, įstatymu nustačius, kad kūdikis tik po gimimo įgyja teises ir „asmens“ statusą, nors sunku būtų įvardinti esminius skirtumus tarp „vaisiaus“ dieną iki gimimo ir „vaiko“ dieną po gimimo.

Iš kitos pusės, Bažnyčia gerai žino, kad aborto pasirinkimas būna skausmingas, sunkus, sudėtingas. Todėl mokydama apie aborto objektyvų blogį, tuo pat metu ji nori būti supratinga, užjaučianti ir gailestinga nusidėjėliams, sekdama Kristumi, sakiusiu: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5,30-32).

Jonas Paulius II enciklikoje „Evangelium Vitae“ rašė:

„Norėčiau dabar tarti keletą žodžių specialiai moterims, kurios patyrė abortą. Bažnyčia gerai žino daugybę veiksnių, galėjusių lemti jūsų sprendimą; ji neabejoja, kad daugeliu atveju šis sprendimas buvo skausmingas ar net sukrečiantis. Galbūt žaizda jūsų širdyje dar nėra užgijusi. Tai, kas atsitiko, tikrai buvo ir tebėra labai bloga. Bet nenustokite drąsos ir nepraraskite vilties. Geriau pasistenkite suprasti, kas atsitiko, ir garbingai tai išgyventi. Jei dar nenusižeminote ir su pasitikėjimu neatsivėrėte atgailai, padarykite tai. Maloningasis Tėvas pasirengęs suteikti jums savo atleidimą ir ramybę Susitaikymo sakramentu. Pagaliau suprasite, kad niekas nėra galutinai prarasta ir pajėgsite paprašyti atleidimo savo kūdikį, dabar gyvenantį Viešpatyje. Draugiškai ir su išmanymu padedant bei patariant kitiems žmonėms, remdamosis savo pačių skausmingu patyrimu, jūs galite tapti iškalbingiausiomis kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę gynėjomis. Per savo įsipareigojimą gyvybei tapsite naujo požiūrio į žmogaus gyvybę skatintojomis – ar priimtumėte kitų vaikų gimimą, ar sveikintumėte ir apglėbtumėte rūpesčiu tuos, kuriems labiausiai trūksta artimo žmogaus“ (99). (rk)