Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti
žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Jie tarė: „Mozė leido parašyti
skyrybų raštą ir atleisti“. Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė
jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos
kaip vyrą ir moterį.Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir
glausis prie žmonos,ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du,
o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ Namie mokiniai
vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą,
tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą
ir išteka už kito, ji svetimauja”.
Jam nešė vaikučius,
kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino
ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra
Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis,
– neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.
(Mk 10, 2–16)
KAIP KŪDIKIS
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų,
bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite
mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų
sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“. Ir jis laimino
juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.
Šis Evangelijos epizodas nėra
tiesiogiai susijęs su Jėzaus kalbomis apie santuokos tvirtumą ir galimas skyrybas.
Veikiausiai Išganytojas su apaštalais buvo sustojęs kelyje, ir, gal motinos, gal vyresni
broliai prie jo atnešė vaikučius, trokšdami Mokytojo palaiminimo.
Apaštalai
ir šiuo atveju pasirodė, kaip nieko nesuprantantys. Jie draudė Mokytojui nešti vaikus.
Kai kas tvirtina, jog jie tai darė, vedami teologinių motyvų, atsieit, tokie maži
vaikai dar nėra pribrendę dangaus karalystei, tačiau Jėzus sudraudžia mokinius, pabrėždamas,
jog kūdikiškas nusiteikimas yra pirmoji sąlyga, norint pasiekti dangaus karalystės
garbę.
Šis klausimas aktualus ir mums. Kaip maži kūdikiai gali tapti pavyzdžiu
visiems krikščionims?
Tikrai jie negali būti nekaltumo pavyzdžiu, nes jau elementarus
kūdikio norų ir psichologijos suvokimas leidžia tvirtinti, jog kūdikis savyje nėra
nekaltas, o atvirkščiai, jame yra daug egoizmo, nes jis save suvokia, kaip pasaulio
centrą. Be abejo, netenka šiuo atveju kalbėti ir apie nusižeminimą.
Ir vis
tiktai Jėzus tvirtina: Tokių yra dangaus karalystė.
Maži kūdikiai vadinami
palaimintais, nes jie neturi nieko, kuo galėtų pasigirti nuveikę. Jie dar nėra nuveikę
jokių žymių darbų. Jie neturi kuo didžiuotis, neturi jokių pretenzijų apginti savo
teises. Jie priima tai, kas jiems yra dovanojama.
Neturėtume klysti: Jėzus
anaiptol neidealizuoja kūdikių, ir Jo žodžiai nereiškia, kad suaugę žmonės privalo
stengtis grįžti į kūdikystę. Vis dėlto yra vienas bruožas, skiriantis kūdikius nuo
suaugusiųjų: kūdikis yra kupinas pasitikėjimo. Jis leidžia, kad jam būtų vadovaujama,
sugeba gyventi ta akimirka ir džiaugtis vyresniųjų globa. Kaip tik tai yra tikro ir
nuoširdaus tikėjimo ženklas.
Jėzus savo žodžiais apie kūdikius piešia aiškų
evangelinio žmogaus paveikslą, drauge pats tapdamas tokio žmogaus pirmavaizdžiu.
Jėzus
liko tokiu kūdikiu iki pat savo žemiškojo gyvenimo pabaigos, nes visko tikėjosi iš
dangaus Tėvo… Mes beveik nieko nežinome apie jo kūdikystę ir vaikystę, tačiau matome
jog pačiais sunkiausiais momentais, savo kelyje nuo Getsemanės iki Golgotos Jis neprarado
kūdikiškos dvasios ir visuomet kreipėsi į savo Tėvą…
Kūdikis neturi ko ginti,
jam nereikia stengtis išlaikyti padėtį visuomenėje, jam nereikia išsaugoti savo privilegijų.
Jis turi viską, nes jam viskas duodama, todėl jis yra laisvas ir gali atsiliepti į
jam skirtą kvietimą. Jis pasitiki, neįtarinėja ir neieško savo naudos, todėl gauna
viską.
Kažin, ar ne todėl mes, suaugusieji, tiek daug prašome ir negauname?…
(mons. Adolfas Grušas)