Popiežius valdžios ir diplomatinio korpuso atstovams: tiesa yra laisvės garantas
Šeštadienio pavakare popiežius Benediktas XVI Prahos pilyje susitiko su Čekijos valdžios
atstovais ir šalyje esančiu diplomatiniu korpusu. Padėkojęs prezidentui Klaus už pasveikinimo
žodžius, Šventasis Tėvas pasakė kalbą, kurioje apmąstė Čekijos istorinę praeitį ir
pasiūlė ateities viziją.
Prieš dvi dešimtis metų, anot popiežiaus, diktatoriško
režimo žlugimas Čekijoje ir sekę gilūs pasikeitimai, demokratijos atstatymas virto
euforija, išreikšta laisvės terminais. Šie procesai tęsiasi ir šiandien.
Kiekvienai
kartai tenka vis iš naujo dalyvauti sunkiame ieškojime, kaip tvarkyti žmogiškus reikalus
ir kaip suprasti teisingą laisvės naudojimą. Šiandien jaunuoliams iškyla klausimas:
ką daryti su iškovota laisve? Koks jos tikslas? Kokie jos požymiai?
Yra privalu
visuomenėje stiprinti „laisvės struktūras“, tačiau žmonėms to nepakanka, jų lūkesčiai
didesni už bet kokį politikos ar ekonomikos pasiūlymą. Laisvė ieško tikslo ir todėl
reikalauja įsitikinimo. Tikros laisvės prielaida, anot popiežiaus, yra tiesos, tikro
gėrio ieškojimas, o jos išsipildymas – pažinti ir daryti tai, kas tikra ir teisinga.
Kitaip tariant, tiesa yra laisvės norma ir gairė.
Ne tik pavienis žmogus turėtų
siekti gėrio, bet ir visa visuomenė. Tad turintiems religinę, politinę, kultūrinę
atsakomybę tenka užduotis išlaikyti jautrumą tiesai, kovai už laisvę.
Krikščionims
tiesa turi vardą „Dievas“, o gėris Jėzaus Kristaus veidą. Krikščioniškas tikėjimas
nuo Kirilo ir Metodijaus laikų formavo Čekijos kultūrinį ir dvasinį paveldą. Taip
turėtų būti šiandien ir ateityje. Šis paveldas, anot popiežiaus, Čekijai ne tik suteikė
tapatybės formą, bet ir perspektyvą, kuri buvo būtina jos jungiančiam veikimui Europos
širdyje. Per amžius Čekija buvo tautų ir kultūrų susitikimo vieta.
Netrūko
skausmingų etapų, tragiškų įvykių, nulemtų nesupratimo, persekiojimų, karų. Bet taip
pat tiesa, kad krikščioniškos šaknys padėjo sklisti atleidimo, susitaikymo ir bendradarbiavimo
dvasiai, kuri ir padėjo rasti šios žemės žmonėms laisvę, pradėti naują etapą, naują
sintezę, turėti naują viltį. Ar ne šios dvasios reikia Europai šiandien?
Jei
tiesa yra laisvės garantas, turėtume stengtis universalios tiesos neišmainyti į paskirus
interesus. Kad ir kokie svarbūs jie būtų, tai vestų prie naujų skilimų ir diskriminacijos,
kurią tos interesų grupės deklaruoja norinčios įveikti. Tiesos ieškojimas negrasina
skirtingumo tolerancijai ar kultūriniam pliuralizmui, priešingai, padaro įmanomą susitarimą
ir leidžia viešajai diskusijai išlikti logiška, garbinga ir atsakinga.
Tiesa
laimi ne per jėgą, o per įtikinimą, per herojišką tvirtų principų vyrų ir moterų liudijimą,
per dialogą, kuriame mokama matyti bendrą gėrį, ne tik savo interesus. Istorija ne
kartą parodė, kad tiesa gali būti išduota, iškraipyta, palenkta ideologijai, išnaudojimui,
neteisingumui. Bet, žiūrint toliau už šių pavojų, ar gali būti kas labiau nežmogiška
ir destruktyvu už cinizmą, kuris neigia tiesos ieškojimo didingumą; už reliatyvizmą,
kuris ardo vertybes, kuriomis remiasi vieningo ir broliško pasaulio kūrimas? Priešingai,
turėtume iš naujo įgyti pasitikėjimą žmogaus dvasios kilnumu ir didybe dėl jos sugebėjimo
pasiekti tiesą ir leistis, kad šis pasitikėjimas vadovautų kantriam politikos ir diplomatijos
darbui. (rk)