Bendroji trečiadienio audiencija. Šv. Anzelmas iš Aostos

Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI tikintiesiems pristatė šv. Anzelmą iš Aostos, dar vadinamą Anzelmu iš Bec‘o ar Anzelmu Kenterberiečiu. Šis trejopas vardas rodo Anzelmo ryšius su trim tautomis – Italija, Prancūzija ir Anglija.

Anot Šventojo Tėvo, Anzelmas buvo intensyviu vidiniu gyvenimu pasižymintis vienuolis, puikus jaunuolių ugdytojas, išskirtinio mąstymo teologas, išmintingas valdžios žmogus, ryžtingas Bažnyčios laisvės gynėjas. Savyje suderinęs šias kokybes, Anzelmas yra viena iš ryškiausių viduramžių figūrų.

Anzelmas gimė 1033-iaisiais, galbūt 1034-ųjų pradžioje, Aostoje (Šiaurės Italija). Jis buvo kilmingos šeimos pirmagimis. Jo tėvas buvo šiurkštus žmogus, atsidavęs gyvenimo malonumams, savo turto švaistūnas. Motina, priešingai, subtilių manierų ir gilaus religingumo. Pirmiausia ji rūpinosi sūnaus formacija, patikėdama jį benediktinų abatijos mokyklai.

Sulaukęs penkiolikos, Anzelmas pasiprašė priimamas į benediktinų ordiną, tačiau tam kategoriškai pasipriešino tėvas ir nepakeitė savo nuomonės net tada, kai Anzelmas susirgęs, ant mirties slenksčio, prašė abito kaip paguodos. Pakilęs iš ligos patalo, dėl ankstyvos mirties netekęs motinos, Anzelmas išgyveno dvasinio švaistūniškumo periodą. Paliko studijas, pasidavė žemiškoms aistroms, tapo kurčias Dievo kvietimui. Palikęs namus, iškeliavo į Prancūziją naujų patirčių ieškot. Po trijų metų, pasiekęs Normandiją (šiaurės Prancūzijoje) nuvyko į Bec abatiją, sudomintas apie šios abatijos priorą Lanfranco iš Pavijos sklindančio garso. Susitikimas su prioru buvo lemiamas. Priorui vadovaujant, Anzelmas grįžo prie studijų ir netrukus tapo ne tik geriausiu mokiniu, bet ir mokytojo bendradarbiu. Vėl pajutęs vienuolišką pašaukimą, po gilaus svarstymo, Anzelmas, tuo metu 27-erių metų, stojo į benediktinų ordiną.

1063 metais, Lanfranco tapus Caen abatijos abatu, Anzelmas užėmė savo mokytojo vietą, nepaisant to, kad vienuoliu tapo tik prieš trejetą metų. Būdamas abatijos mokyklos vadovu, parodė turįs ugdytojo sugebėjimų. Jam nepatiko griežti metodai. Lygino mokinius su jautriais augalais, kurių nereikia uždaryti ir kuriems reikia teikti sveiką laisvę. Buvo griežtas su savimi ir kitais dėl vienuolinio gyvenimo disciplinos, tačiau jos neversdavo laikytis per jėgą, greičiau per įkalbėjimą. 1079 metais, po Bec abatijos abato Erluino mirties, vienbalsiai buvo išrinktas jo įpėdiniu.

Tačiau čia jo kelias nesibaigė. Benediktinai buvo pakviesti į Angliją, į Kenterberį, kad reformuotų ir atgaivintų vietos bendruomenę, nusilpusią po normanų antpuolių. Šio uždavinio ėmėsi Lanfranco iš Pavijos, kuris pasikvietė su savimi ir Anzelmą, kad šis perteiktų savo žinias vietos vienuolių bendruomenei. Lanfranco iš Pavijos tapo naujuoju Kenterberio arkivyskupu, o po jo mirties Anzelmas dar kartą tapo jo įpėdiniu. Kenterberio arkivyskupijai Anzelmas pradėjo vadovauti 1093 metais.

Anglijoje Anzelmas drąsiai kovojo už Bažnyčios laisvę, siekdamas riboti politinę valdžios įtaką. Dėl to jam teko susidurti su karaliais Vilhelmu Raudonuoju ir Henriku I, o 1103 metais patirti tremtinio dalią. Į Kenterberį galėjo grįžti tik 1106 metais, Henrikui I atsisakius pretenzijų skirstyti bažnytines pareigybes ir bažnytinio turto savinimosi. Anzelmo grįžimą tiek kleras, tiek liaudis pasitiko džiaugsmingai. Šventasis arkivyskupas, gyvenimo pabaigoje visiems kėlęs pagarbą ir susižavėjimą, paskutiniuosius savo metus atidavė klero moraliniam ugdymui ir teologinėms paieškoms. Mirė 1109 metų balandžio 21 dieną.

Anot popiežiaus Benedikto XVI, didis viduramžių šventasis savo ieškojimuose derino tiek mąstymo griežtumą, tiek mistinį supratimą, kad niekad neišsems tikėjimo slėpinių. Teologas mokė, kad proto pastangos turi žengti kartu su gilia tikėjimo patirtimi. Teologo veikla, anot Anzelmo, susideda iš trijų dalykų. Pirmiausia tikėjimo dovanos priėmimas, po to Dievo žodžio įkūnijimas kasdienybėje ir trečia, pažinimas, kuris niekad nėra sausų svarstymų, tačiau gilios kontempliacijos vaisius. Garsūs yra šie Anzelmo žodžiai: „Viešpatie, nebandau prasiskverbti į tavo gelmes, nes net iš tolo negaliu jų prilyginti savo intelektui. Tačiau trokštu suprasti, bent dalinai, Tavo tiesą, kuria mano širdis tiki ir kurią myli. Nebandau suprasti, kad tikėčiau, tačiau tikiu, kad suprasčiau“. (rk)