Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventės rytą, 8 val. 15 min., Paryžiuje mirė kunigas,
jubiliatas, Popiežiaus garbės prelatas Jonas Petrošius, visą savo kunigiškąjį gyvenimą
tarnavęs Prancūzijos lietuvių katalikų sielovadai, tačiau gimęs Telšių vyskupijoje
ir nuo šventimų dienos joje įkardinuotas.
Pagal mirusiojo pageidavimą Prancūzijos
lietuvio urna su velionio pelenais buvo atgabenta į Žvingių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo
bažnyčią. Rugsėjo 16 d. vakarą joje Žemaičių Kalvarijos Kalnus giedojo gausiai susirinkę
Žvingių parapijos tikintieji, tai nuoširdžiai pasimelsdami už garbųjį velionį, o
rugsėjo 17 d. buvo aukojamos laidotuvių šv. Mišios, kurioms vadovavo Telšių vyskupas
Jonas Boruta SJ, koncelebravo 20 Telšių vyskupijos kunigų. Laidotuvių apeigose taip
pat dalyvavo Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos auklėtiniai.
Pristatė gyvenimo kelią
Anot ganytojo, mums, krikščionims katalikams,
priimtiniau laidoti nesudegintus mirusiojo palaikus, tačiau esą dėl didelio atstumo,
keliaujant per keletą valstybių, būtų sunku kitokiu būdu pargabenti palaikus. Šv.
Mišias, kartu su Telšių vyskupijos ganytoju už mirusįjį prelatą jubil. Joną Petrošių
aukojo Švėkšnos garbės klebonas prel. Petras Stukas, Telšių kunigų seminarijos rektorius
kan. mgr. Jonas Ačas, dvasios tėvas mons. jubil. dr. Vytautas Steponas Brazdeikis,
vicerektorius kun. lic. Viktoras Ačas, Šilalės dekanas kun. Stanislovas Toleikis,
Gargždų dekanas kan. Jonas Paulauskas, Žemaičių Kalvarijos dekanas kan. lic. Andriejus
Sabaliauskas, kiti Telšių vyskupijos kunigai, šv. Mišių metu giedojo Žvingių parapijos
choras.
Sakydamas homiliją vyskupas gausiai susirinkusiesiems tikintiesiems,
garbiojo prelato giminėms ir artimiesiems pristatė išeivijos kunigo nueitą ilgą ir
turiningą gyvenimo kelią.
Velionis gimė 1921 m. gruodžio 19 d. Žvingių parapijos
Reistų kaime, tuometiniame Šilalės valsčiuje, Tauragės apskrityje. Pradžios mokyklą
jis lankė Gorainių kaime, vėliau – Žvingių bažnytkaimyje. Mokėsi Švėkšnos ir Tauragės
gimnazijose, pastarąją baigęs, vienerius metus mokytojavo Pajūralio pradžios mokykloje.
1942 m. rudenį įstojo į Telšių kunigų seminariją, kurioje baigęs du kursus ir pradėjęs
trečiąjį, 1944 metų spalio mėnesio pabaigoje artinantis frontui ir antrajai sovietinei
okupacijai, kartu su kitais kunigais bei klierikais pasitraukė į Vokietiją. Lietuvos
vyskupai (arkiv. J. Skriveckas, vysk. V. Brizgys ir vysk. V. Padolskis), dėl karo
aplinkybių 1944 m. pasitraukę į Vakarus, ėmė rūpintis, kur Lietuvos kunigų seminarijų
klierikai, pasitraukę į Vakarus, galėtų tęsti filosofijos ir teologijos studijas.
Nuncijus Vokietijoje patarė kreiptis į Eichšteto vyskupą M. Rachl, kuris sutiko juos
priimti į savo diecezinę kunigų seminariją. Taip 1944 metų spalio pabaigoje Eichšteto
kunigų seminarijoje jau buvo 79 lietuviai ir tik 14 vokiečių klierikų, o 1946 metais
– 107 lietuviai klierikai iš Telšių seminarijos. Eichšteto vyskupijai tiek lietuvių
klierikų buvo per daug, todėl jie buvo pradėti skirstyti į kitas seminarijas – Romoje,
Vokietijoje, Belgijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. Taip velioniui teko toliau studijuoti
Tiubingeno (Vokietija) ir Strasbūro (Prancūzija) kunigų seminarijose. Į pastarąją
jis buvo priimtas 1948 m. Joje baigęs studijas ir kunigiškąją formaciją, Strasburgo
vyskupo Weberio 1951 m. gegužės 16 d. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Mulhauso
apylinkės prieglaudos kapelionu. 1955 m. lapkričio 8 d. Paryžiaus arkivyskupo kardinolo
Feltin pakviestas į Paryžių, buvo paskirtas lietuvių katalikų Prancūzijoje ir Belgijoje
misijos vadovu. Šias pareigas vykdė iki savo išėjimo į pensiją 2002 metais.
Paryžiuje
kun. J. Petrošius aktyviai įsitraukė į Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą. Kiekvieną
vasarą savo motociklu aplankydavo vienišus ir šeimose visoje Prancūzijoje gyvenančius
lietuvius. Buvo ilgametis tiek bendruomenės valdybos, tiek jos tarybos pirmininkas.
Surinkęs žinias apie lietuves seseles vienuoles Prancūzijos vienuolynuose, kun. J.Petrošius
jas lankė, vesdavo joms rekolekcijas, per 20 metų kasmet organizuodavo dviejų savaičių
trukmės susitikimus.
Nuo 1947 m. iki 1969 m. rudens Paryžiaus lietuviai rinkdavosi
kiekvieną sekmadienį į lietuviškas pamaldas jėzuitų koplyčioje. Nuo 1955 m. rudens
jas organizuodavo kun. J. Petrošius. Kai tautiečių gerokai sumažėjo, dvasininkas į
Mišias lietuvių kalba tikinčiuosius sukviesdavo pirmais mėnesio sekmadieniais. Po
pamaldų – bendri pietūs. Nuo 1966 metų velionis du dešimtmečius redagavo biuletenį
„Prancūzijos lietuvių žinios“. 1958 metais minint šv. Kazimiero 500 metų gimimo sukaktį
kun. J. Petrošius garsiajame Paryžiaus Katalikų institute (l‘Institut Catholique a
Paris) suorganizavo Lietuvos šventojo minėjimą, globojamą Paryžiaus arkivyskupo kardinolo
P. Feltin. Ta proga 1958 kovo mėn. 16 d. katalikų žurnalas „La Croix“ išspausdino
kun. J. Petrošiaus straipsnį apie šv. Kazimierą „Saint Casimir, le cavalier blanc
de Lituanie“, kuris iki mūsų dienų prancūzų katalikams lieka svarbiausiu žinių šaltiniu
apie šį mūsų šventąjį.
Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus 1987 metais popiežius
Jonas Paulius II kun. J. Petrošiui suteikė Popiežiaus garbės prelato vardą.
Palaidotas
Žemaitijos žemėje
Po šv. Mišių procesijos būdu velionis buvo palydėtas
į šalimais esančio Bikavėnų kapines. Čia žodį tarė Karolina Masiulytė – Paliulienė
– Paryžiaus lietuvių bendruomenės tarybos narė. Ji lietuviškai prabilo:
„Šiandien
Žemaitijos žemė atsiveria priimti savo sūnų, mūsų mylimą kunigą, popiežiaus garbės
prelatą J.Petrošių, į amžinąjį atilsį.
Kunige, Jūs priklausote Lietuvos didvyrių
šeimai. Jūs tapote kunigu „tylios bažnyčios“ laikais. Visame savo gyvenime turėjote
tikslą: padėti okupuotai, suvaržytai, nutildytai Lietuvai. Visu savo gyvenimu sekėte
apaštalo Petro pavyzdžiu buvote žvejys. Žvejojote ištremtus lietuvius. Jų ieškodavote
nors ir po vieną, per visą Belgiją ir Prancūziją. Jūs rūpindavotės, kad niekas nebūtų
vienišas, kad visi kartu jie formuotų vieną didelę šeimą. Jūs buvote Prancūzijos bendruomenės
šiluma, centras ir saulė. Jūs turėjote 1944 m. pasitraukti į vakarus ir po kelių metų,
praleistų pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, atsidūrėte Strasburge, kur įstojote į
seminariją. 1951 m. pašventintas kunigu, gavote Prancūzijos lietuviškos misijos kapeliono
pareigas.
Be paliovos Jūs mums primindavote mūsų lietuviškas šaknis, ragindavote
mus, kad įsijungtume į kovą už Lietuvą, užmirštą ir išbrauktą iš pasaulio žemėlapio.
Jūs mums nuolat primindavote, per kokias kančias turėjo pereiti nukankinta Bažnyčia,
kiek Lietuvos prelatų ir kunigų buvo uždaryta gulaguose ir kalėjimuose.
Kartu
su Jumis pirmą kartą skaitėme Nijolės Sadūnaitės dienoraštį. Prisimenu, kaip šešiasdešimtais
metais į Prancūziją atvyko V. Žalakevičius. Tada dalis mūsų bendruomenės prieštaravo
dėl tokio bendravimo su komunistais, tačiau Jūs priminėte: „ Bet klausykite, jis visų
pirma yra lietuvis...“ Tuomet bendruomenė jį priėmė.
Jūs priklausote Maironio
ir Valančiaus šeimai. Kunigystės pašaukimą siedavote su Lietuvos išsivadavimo kova.
Neužmirštamas
liks Jūsų ypatingas būdas laikyti šv. Mišias. Atrodydavo, tarsi Jūs kalbate kiekvienam
iš mūsų asmeniškai. Jūsų žemaitiškas ir tyras žvilgsnis klausė: „Koks Tavo gyvenimo
tikslas? Koks Tavo tikėjimas? Kokie Tavo įsipareigojimai?“ Tai klausimai, kurie kaskart
reikalaudavo vidinio atsakymo“, – prisiminimais dalinosi K.Masiulytė – Paliulienė.
Vos tramdydama graudulį, savo atsisveikimo kalbą ji užbaigė tvirtinimu, jog amžinybėn
išėjusio kunigo atminimas amžinai pasiliks visų jį pažinojusiųjų širdžių gilumoje.
Dievą
ir Tėvynę nuoširdžiai mylėjęs kunigas tesuranda amžinojoje Tėvynėje ramybę ir amžiną
džiaugsmą!