Publikuotas antrasis J. Ratzingerio raštų tomas apie šv. Bonaventūrą

Popiežiui Benediktui XVI buvo pristatytas antrasis jo raštų tomas (vokiečių kalba), kurio didžiąją dalį užima studija apie šv. Bonaventūrą ir 1953-1955 metais panašia tema rašyti straipsniai. Šia studija apie Apreiškimo supratimą ir istorijos teologiją šv. Bonaventūro raštuose prieš pusę amžiaus Jozefas Ratzingeris įgijo dėstytojo kvalifikaciją, dar neturėdamas 30 metų. Pažymėtina, kad šis popiežiaus darbas integraliai publikuojamas pirmą kartą. Tomas dedikuotas popiežiaus broliui, monsinjorui Georgui Ratzingeriui, 85 gimtadienio proga.

Rugsėjo 16-ąją Šventojo Sosto dienraštis „l‘Osservatore Romano“ publikavo iš vokiečių kalbos išverstą paties popiežiaus Benedikto XVI rašytą trumpą pratarmę antrajam jo raštų tomui.

Šventasis Tėvas trumpai pasakoja apie šv. Bonaventūrui skirto darbo atsiradimo kontekstą ir turinį. Pasak jo, tai buvo tarsi pratęsimas jo pirmosios tezės apie Bažnyčios sampratą Augustino teologijoje. Po šios tezės parašymo, jo mokytojas Gottlieb Sohngen pasiūlė jam pasidomėti viduramžiais ir ypač Bonaventūro figūra, reikšmingiausiu augustiniškos teologijos atstovu tais laikais.

Popiežius apgailestavo, kad po praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje atliktų studijų jis nebegalėjo grįžti prie Bonaventūro teologijos. Nors turėjo konkrečių studijų projektų, buvo priverstas jų atsisakyti pirmiausia dėl eksperto darbo Vatikano II Susirinkime ir universitetinio dėstytojo krūvio, vėliau dėl savo gyvenimo etapų darbų. Buvo minčių grįžti prie nebaigtų darbų išėjus į pensiją, bet ir čia Viešpats jį nuvedęs kitais keliais, pratarmėje pasakoja Šventasis Tėvas.

Apibendrindamas savo veikalą apie Bonaventūro teologija, popiežius Benediktas XVI prisimena, jog XX amžiaus viduryje teologijoje ypač daug diskutuota apie Dievo Apsireiškimą ir išgelbėjimo istoriją. Jei neoscholastinėje teologijoje Dievo Apsireiškimas buvo suvokiamas kaip žmogaus protui nesuvokiamų dieviškų slėpinių perdavimas, tai šiuolaikinėje teologijoje dedamas kitas akcentas: Apsireiškimas yra paties Dievo pasirodymas, savęs parodymas istoriniame vyksme ir išgelbėjimo istorijoje. Tad Bonaventūro teologijos studijų tikslas buvęs šis: nustatyti kaip jis supratęs Dievo Apreiškimą, ar turėjęs panašią į „išganymo istoriją“ idėją?

Uždavinys nebuvo lengvas, mat viduramžių teologijoje Apreiškimo problema nebuvo svarstyta atskirai, o terminas „apreiškimas“ turėjo kitokią reikšmę nei neoscholastinėje bei moderniojoje teologijoje. Todėl reikėjo atlikti nelengvas kalbos studijas, ieškant analogiškų sąvokų, kurios leistų suprasti kaip Bonaventūras suvokė Dievo Apsireiškimą. Reikia prisiminti, kad tuo metu neegzistavo techninių priemonių, kuriomis šiandien galima sparčiai analizuoti tekstus.

Mažiausiai du dalykai parodė, anot popiežiaus Benedikto pratarmės, jog Bonaventūras svarstė apie Apreiškimo problemą. Viena minties linija buvo „klasikinė“, perimta jau iš Bažnyčios tėvų: tai Senojo ir Naujojo Testamentų tęstinumas, kėlęs tokius klausimus kaip tiesos vienumas, istorijos tarpininkavimas, tiesos ir istorijos santykis. Kita minties linija kilo iš labai konkrečių Bonaventūro gyvenimo aplinkybių. Apie 1240 metus pranciškonams didelę įtaką padarė susidūrimas su abato Joachimo Floriečio raštais, kuriuos pateikiamas trejybinis istorijos vyksmas: Senasis Testamentas buvo Tėvo era, Naujasis Testamentas Sūnaus, o po to seka Šventosios Dvasios era, Joachimo spėjimu turinti prasidėti apie 1260 metais. Šios idėjos turėjo įelektrinantį poveikį ir pranciškonų ordino viduje kilo didžiulė įtampa tarp „realistų“, kurie norėjo savo pašaukimą išgyventi pagal konkrečias aplinkybes, ir „dvasingųjų“, kurie manė, kad prasidės radikaliai nauja istorijos epocha, o jos pradžios ženklas galėjo būti būtent šventasis Pranciškus. Bonaventūras buvo septintasis jauno pranciškonų ordino vadovas, Pranciškaus Asyžiečio įpėdinis, vadovavęs ordinui minėtos kontroversijos laikmečiu, pateikusiu jam milžinišką praktinį iššūkį ir tuo pat metu vertusiu apmąstyti Dievo Apsireiškimą istorijoje.

Vertindamas savo veikalo aktualumą Benediktas XVI rašo, jog jo darbas įtakotas XX amžiaus vidurio teologijos, sąvokų, turėtų priemonių. Čia yra jo ribotumai. Šiandien jis galėtų būti smarkiai atnaujintas, galėtų gimti nauja knyga. Tačiau, nepaisant to, kad daug detalių jau yra pranoktos, anot Šventojo Tėvo, jo veikalas dar gali būti naudingas skaitytojui.

Popiežius dėkojo visiems tiems, kurie leidybai parengė visą rankraštį, peržiūrėjo ir atnaujino išnašas, padėjo sudaryti antrąjį jo raštų tomą tokį, koks jis išvydo dienos šviesą.

Ratzingerio raštų projektą koordinuoja Regensburgo (Vokietija) vyskupas Gerhard Ludwig Müller, šiuo tikslu įkūręs „Popiežiaus Benedikto XVI institutą“. Jame renkama visa reikalinga dokumentacija, atliekami raštų rengimo darbai, tai daro specialiai tam suburtas kolektyvas ir bendradarbiai.

Numatyta išleisti XVI tomų. Yra laikomasi pusiau chronologinės, pusiau tematinės tvarkos. Kiekvieno tomo branduolį sudaro chronologine tvarka einantys reikšmingi Ratzingerio darbai, tačiau prie jų pridedami ir kitu laiku rašyti mažesni straipsniai ar skaityti pranešimai. Pavyzdžiui trečiojo tomo branduolys bus 1959 metais skaityta konferencija apie „Tikėjimo Dievą ir filosofų Dievą“, o ją lydės ir vėlesni apmąstymai apie tikėjimo ir proto santykį krikščionybėje, taip pat apie šio santykio įtaką istoriniams-kultūriniams Europos pamatams. IV tomo branduolys bus ir į lietuvių kalbą išverstas „Įvadas į krikščionybę“, lydymas mažesnių tekstų apie tikėjimo išpažinimą, pavienius sakramentus bei Kristaus sekimą. (rk)