Nusileidę nuo kalno, Jėzus ir mokiniai keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad
kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas
į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai
nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti. Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė
juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš
jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas,
tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs
jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane,
tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“.(Mk 9, 30-37)
NESUPRASTA
AUKA
Mokytojas, keliaudamas į Jeruzalę, arba, kalbant aiškiau, eidamas
pasitikti mirties, surengė savo mokiniams egzaminą, norėdamas patikrinti, ar jie suprato
esmines Jo skelbiamos Naujienos pamokas.
Kuomet Dievas prabyla apie kančią
ir mirtį, sekėjų būriai greitai praretėja, nes tie žodžiai kelia nerimą ir baimę.
Taip atsitiko ir tada, kai Jėzus pradėjo pasakoti apie savo mirtį.
Mokiniai
nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti,- aiškina evangelistas Morkus.
Šis
nesupratimas tęsiasi visoje krikščionybės istorijoje, ir net įžengę į trečiąjį tūkstantmetį,
negalėtume pasigirti, kad tikrai viską supratome.
Mes iškėlėme kryžių ant kalnų
viršūnių, jų pristatėme kryžkelėse, pakabinome kambariuose ir mokyklų klasėse ir netgi
kalėjimuose, tačiau vargu, ar galėtume pasakyti, jog mums tapo aiški Nukryžiuotojo
logika...
Kas iš mūsų galėtų paneigti, jog ne kartą toliau tęsiame tarpusavyje
karštą mokinių ginčą dėl to, kuris iš jų didesnis, kai tuo tarpu Jėzus aiškiai pasakė,
jog keliauja į Golgotą?
Ir jau tikrai mažai kas galėtų pasakyti, jog savo gyvenime
laikosi tarno, kūdikio gyvenimo principų, pasireiškiančių beginkliu silpnumu, menkumu,
sugebėjimu nelįsti į pirmąsias vietas...
Mes nesuvokiame, jog Kristaus pergalė
prieš blogį pasirodė Jo silpnume, o ne Petro, grėsmingai ištraukusio kalaviją, kad
tokiu būdu apgintų Mokytoją, figūroje.
Ir nors šiais laikais dauguma kalavijų,
mūsų laimei, yra popieriniai, mes vis tiek nesuprantame, kodėl vietoje šlovės reikia
rinktis kančią ir mirtį...
Priedo mes dar ir bijome paklausti, nes mus kausto
baimė suprasti...
Tikriausiai reikėtų su gailesčiu muštis į krūtinę: išminties
iš aukštybių mes nepageidaujame, ir vien tik todėl, kad ji pas mus nužengia... nuo
kryžiaus.
Svarbiausias dalykas, kurį mes svarstome šį sekmadienį, yra kryžiaus
logika.
Surengto egzamino rezultatai turėjo kiek nuvilti tiek patį Jėzų, tiek
mokinius: Kristaus skelbimas pačiuose svarbiausiuose dalykuose taip ir liko nesuprastas.
Jėzui
tenka eiti pasitikti mirties, visiškai neįsitikinus, kad Jo pasirinktieji apaštalai
yra pribrendę priimti Jo Evangeliją ir skelbiamą gyvenimo stilių. Tikriausiai ir tai
turėjo slėgti Išganytojo širdį kančios metu. Tada mokinių nesupratimas pasireikš skaudžiausiai,
jiems išsislapsčius po Mokytojo suėmimo. Mokiniai bus toli nuo Golgotos kalno, nes
jų mintys bus tolimos nuo pasmerkto Mokytojo minčių...
Taip Jėzui ir teko nešti
ne tik priešų uždėtą atstūmimo kryžių, bet ir savųjų nesupratimo naštą.
Kristus
ant Golgotos kenčia ir todėl, kad Jo sekėjai vėluoja ir dar neaišku, ar ateis... (Mons.
Adolfas Grušas)