Prasidėjo Cluny abatijos 1100-ųjų metų įsteigimo jubiliejaus minėjimai

Šį savaitgalį Prancūzijoje prasidėjo benediktinų Cluny abatijos 1100 metų jubiliejaus nuo įsteigimo paminėjimo renginiai. Jubiliejus bus minimas iki 2010 metų gruodžio mėnesio. Programoje numatyta dešimtys įvairiausio pobūdžio renginių: parodos, spektakliai, koncertai, diskusijos, konferencijos ir, žinoma, susitikimai maldoje bei liturgijos šventime.

909-ųjų arba 910 metų rugsėjo 11-ą dieną Akvitanijos ir Overnės kunigaikščiui Vilhelmui I dovanojus žemės, Beaume vienuolyno abatas įsteigė naują abatiją su 12-os vienuolių bendruomene, sekančia šv. Benedikto regula.

Niekas turbūt nebūtų galėjęs atspėti, kad po trijų šimtmečių ši abatija taps didžiausiu vienuolinio sąjūdžio centru, kultūros ir minties židiniu, motininiu vienuolynu daugiau nei tūkstančiui visoje Europoje pasklidusių didelių ir mažų benediktinų vienuolynų, kuriuose didžiausios plėtros metais galėjo gyventi apie 10 000 vienuolių.

Tokį spindesį Cluny abatija pasiekė dėka tokių didžių abatų, kaip Odonas, Odilonas, Hugas, Petras Garbingasis, kurie per savo ilgus vadovavimo metus pasirodė esą ne tik gabūs administratoriai, bet ir minties bei dvasios mokytojai.

Cluny abatijos sąjūdžio, Bažnyčios reformos idealai paveikė vienuolį Ildebrandą, vėliau popiežių Grigalių VII, kurio neįmanoma nepaminėti kalbant apie viduramžių Europos istoriją. Jam tapus popiežiumi Cluny abatija ir visas su ja susijęs vienuolynų tinklas tapo atrama ir sąjungininku jo vykdytai reformai.

Amžininkus stebino 1088 metais pradėta statyti trečioji Cluny abatijos bažnyčia, pakeitusi pirmąją bažnytėlę, pastatytą abatijos steigimo metu ir kiek didesnę antrąją, pastatytą X amžiaus viduryje. Ši trečioji bažnyčia, anot istorikų, buvo ne tik didžiausias romaninės architektūros pavyzdys, bet ir visoje Vakarų krikščionybėje didžiausias kulto statinys, kurį po kelių amžių pralenks tik šv. Petro bazilika Vatikane. Užbaigtos Cluny abatijos bažnyčios ilgis siekė 187 metrus, o skersinių navų plotis 90 metrų.

Tačiau šiandien Cluny abatijos lankytojas gali išvysti tik menkus buvusios didybės likučius. Nuo XIII-XIV amžiaus abatijos įtaka pradėjo menkėti. Tai nulėmė daug motyvų: nuo vienos ar kitos kariaunos apiplėšimų iki visuomenės socialinės ir politinės struktūros pasikeitimo. Nuo XV-XVI amžiaus abatija mažai kuo išsiskyrė nuo kitų, pateko Prancūzijos karalių įtakon, kuriems mielesnės buvo jų pačių fonduotos karališkosios abatijos, negu senoji Cluny abatija.

Galutinį smūgį Cluny abatijai kirto Prancūzijos revoliucija. Viena vertus, revoliucionieriai nusprendė panaikinti vienuolinius įžadus ir nebepripažinti vienuolinių bendruomenių. Kita vertus, šalyje suviešėjo antiklerikalizmas, neretai ėjęs kartu su vandalizmu ar noru pasipelnyti. Porevoliuciniais metais abatija buvo nusiaubta, apiplėšta, ugnyse žuvo archyvai ir dalis viduramžiuose vienos didžiausių bibliotekos rankraščių. Nebuvo pasigailėta net sienų. Iki 1813 metų jos buvo ardomos tiek aplinkinių gyventojų, taip prasimaniusių pigių statybinių medžiagų, tiek godžių pirklių, įžvelgusių galimybę praturtėti pardavinėjant akmenis. Šiandien iš Cluny abatijos liko tik viena bažnyčios varpinė ir keletas sienų, tik maža dalis viso buvusio komplekso.

Vis tik šis liūdnas abatijos istorijos etapas neištrina ir netrukdo paminėti ankstesnių laikmečių. Prancūzijoje yra ne viena abatija, pastatyta pagal Cluny modelį, nors jos ir ne tokios didingos. Daugelyje iš jų ir vyks Cluny abatijos 1100-ųjų metų įsteigimo jubiliejaus minėjimai. (rk)