Dvidešimt ketvirtasis eilinis sekmadienis

Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.

Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“

Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. (Mk 8, 27-35)

JĖZUS – MESIJAS, mons. Adolfas Grušas:

Apaštalai tuo metu jautėsi patenkinti, jiems atrodė, kad ateityje jų laukia puiki politinė ir religinė karjera: Jėzų sekiojo gausios šalininkų minios, Juo buvo pasitikima, Jo žodžiai, jau nekalbant apie stebuklus, buvo sutinkami su džiaugsmu. Buvo galima pastebėti, kaip žmonės kalba apie Jėzų, spiečiasi aplink Jį ir gaudo kiekvieną žodį, o Jėzus klausosi žmonių, šypsosi jiems, kalba apie dangaus karalystę…

Ko, atrodytų, daugiau ir benorėti? Kaip tik todėl apaštalai ir suglumo, išgirdę Jėzaus klausimą: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“

Tiek tada, tiek šiais laikais apie Jėzų kalbama daug. Jo vardas vis pasirodo žurnalų viršeliuose, nuskamba viešose diskusijose ir draugiškuose pokalbiuose. Jėzus ir toliau daugeliui lieka neatskleista paslaptis, kelianti nerimą ir sunkiai suvokiama. Nuolat vis pasigirsta tas pats klausimas, gal tik išreikštas kiek kitaip: „Kas iš tikrųjų yra Jėzus iš Nazareto?“

Galimus atsakymus jau žinome iš anksto: tai didis žmogus, nuolankus žmogus, ramybės nešėjas, vienas iš daugelio, kuriuos nužudė viešpataujantis režimas.

Visa tai yra teisinga, tačiau viešos diskusijos daugiausiai tuo ir pasibaigia: šių laikų žmonėms, ypač tiems, kurie laiko save protingais ir išsilavinusiais, niekaip nepavyksta priimti Jėzaus mokinių bendruomenės liudijimo: Jėzus yra Mesijas, Jis yra pats Dievas!

Diskusijų dalyviams patogiau pasilikti savo įsitikinime, kad Jėzus yra istorinis personažas, kuriuo galima stebėtis, kuris, tačiau, neturi nė menkiausios įtakos mūsų gyvenimui. Daugumai patogiau savo santykius su Jėzumi nusakyti, kaip istorinę atmintį, negu įsileisti į save Jo nerimą keliantį Buvimą.

Vis dėlto Išganytojas nesitenkina paprastu atsakymu, taip, kaip Jam nepakako ir mokinių nupasakotos situacijos apie tai, ką apie Jėzų kalba žmonės. Jis ir tada, ir dabar kiekvieno iš mūsų klausia: „O jūs kuo mane laikote?“

Tai klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti, vadovaujantis vyraujančia mada ar laikraščių straipsniais. Viešpats nenori, kad slėptumės už kieno nors pečių ar susigūžtume savo viduje. Atsakyti į jį, reiškia: pasakyti visą tiesą apie save.

Iš tiesų Jėzus tikinčiam žmogui reiškia labai daug. Jis tampa viltimi, ilgesiu, švelnumu, svajone žmogui, trokštančiam arti savęs jausti Dievą, kuris dalijasi su žmogumi jo likimu ir tame likime dalyvauja. Žinoma, mes sugebame duoti ir katekizme palaimintą atsakymą: „Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus“. Tai teisingas teiginys, tačiau jis ne kartą yra toks tolimas širdžiai!

Pirmą kartą tokį atsakymą visų mokinių vardu išdrįso duoti Simonas, ištardamas: „Tu esi Mesijas“. Tai drąsus, sakyčiau, gerokai perdėtas atsakymas, nes tuo metu Jėzus tikrai nebuvo panašus į žmonių laukiamą mesiją,- pernelyg Jis buvo paprastas, nuolankus, gailestingas ir švelnus. Jame nebuvo įmanoma pastebėti kažko išskirtinio ir didingo. Simonas Jėzaus didybę pajuto savo širdimi ir tai išsakė lūpomis.

Išganytojas, atsakydamas į šį Simono išpažinimą, savo apaštalą pavadina Petru – Uola, leidžia ir šiam suvokti savo, kaip Dievo vaiko, didybę. Tai kartojasi per visus amžius. Jei mes priartėjame prie Jėzaus ir pripažįstame Jį savo Viešpačiu, iškart suvokiame ir tai, kas esame mes patys, kas esame iš tikrųjų. Dievas, leisdamas pažinti save, duoda žmogui galimybę pažvelgti ir į savo paties vidų.

Drauge Jėzus tuojau pat paaiškina, ką reiškia būti Mesiju. Mesijas padovanoja save žmonėms visą, iki pat mirties. To paaiškinimo neištvėrė ir Petras, kuris ėmėsi priekaištauti Jėzui. Kiti mokiniai, reikia manyti, irgi buvo gerokai suglumę: jų svajonės per vieną akimirką virto stiklo duženomis. Argi Dievas nėra visagalis, argi Jis negali pagydyti mūsų ligų, nuraminti skausmus ir sunaikinti blogį?! Jėzus nepaneigia tos visagalybės, tačiau aiškiai pabrėžia, kad tam būtina pereiti per piktinančią kryžiaus logiką.

Tai suvokti ir priimti reikia laiko ir jėgų, todėl negalime sakyti, kad suprantame Jėzų – Mesiją, jei nepajutome gautų dovanų pertekliaus ir skausmo, jei mūsų gyvenime nepajautėme kryžiaus šešėlio, jei niekada nemylėjome iki nevilties, jei mūsų širdis nebuvo atsivertusi, gavus užuojautos dovaną.

Kristaus kryžius yra mūsų dienų matas, teisingumo matas, naujas būdas parodyti meilę broliams, ir tik tai įsisąmoninę galime sakyti, jog pradedame suvokti Jėzų - Mesiją, atėjusį gelbėti žmonių…