Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie šv. Petrą Damijanį santrauka.

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams sakytoje kalboje, tęsdamas katechezę apie svarbiausias Bažnyčios istorijos asmenybes, popiežius Benediktas XVI šį kartą kalbėjo apie vienuoliktojo amžiaus vienuolį, mistiką ir rašytoją, šv. Petrą Damijanį.

Jis gimė Ravenoje (centrinėje Italijoje, prie Adrijos jūros) 1007 metais, kilmingoje, bet neturtingoje šeimoje. Mirus abiems tėvams, jo auklėjimu rūpinosi vyresnieji sesuo ir brolis. Brolis Damijonas jį netgi formaliai įvaikino. Prie krikšto vardo Petrui buvo pridėtas ne tėvavardis, bet brolio vardas ir dėl jis vadinamas – Pier Damiani – Petras Damijanis (Damijonaitis).

Nepaisant materialinių sunkumų, brolis sugebėjo jam suteikti neblogą išsilavinimą. Amžininkai liudija, kad būdamas 25 metų amžiaus Petras Damijanis jau buvo tapęs teisės žinovu, lotynų kabos mokytoju ir rašytoju. Po labai trumpos pasaulietinės karjeros, 1034 metais Petras Damijanis įstojo į tuo metu ką tik įkurtą, bet asketiška regula ir vienuolių šventumu jau išgarsėjusį Fonte Avellana kamaldulių vienuolyną. Atsidėjęs kontempliacijai ir studijoms, Petras Damijanis aprašė kamaldulių įkūrėjo šv. Romualdo gyvenimą.

(Čia, ne cituodami popiežių, o tik bendrosios audiencijos katechezės paraštėje, galime pridurti, kad popiežiaus paminėtas šv. Petro Damijanio veikalas – Šv. Romualdo gyvenimas – yra svarbus žinių apie šv. Brunono misiją ir kankinystę šaltinis. Baltų apaštalas Brunonas ir kamaldulių įkūrėjas Romualdas buvo geri pažįstami ir kurį laiką tos pačios vienuolių bendruomenės nariai, dėl to rašydamas apie Romualdą, Petras Damijanis nenutylėjo ir jo bičiulio kankinio Brunono. Tad žinių apie Brunoną mums pateikia ne tik Kvedlinburgo analai, bet ir šv. Petro Damijanio vienuoliktojo amžiaus pirmoje pusėje parašyta „Vita beati Romualdi“).

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius taip pat paminėjo Petro Damijanio mistinę kūrybą, jo pamokslus apie šventąjį Kryžių. Petras Damijanis buvo ir maldos bei meditacijos žmogus, ir kartu subtilus teologas, palikęs pėdsakus krikščioniškojo tikėjimo formulavimo istorinėje raidoje. Savo kūriniuose rašydamas apie Kristų ir apie su Šventąja Bažnyčia, Petras Damijanis neidealizavo realaus Bažnyčios gyvenimo, puikiai suprasdamas jo sunkumus. Dėl to jis drąsiai smerkė vienuolių ir klero nuodėmes, kritikavo bažnytinių ir pasaulietinių pareigybių suplakimą, barė vyskupus ir abatus, kurie su savo bendruomenių tikinčiaisiais elgėsi kaip valdovai su pavaldiniais. Turbūt dėl to 1057 metais Petras Damijanis buvo paskirtas kardinolu Ostijos vyskupu ir buvo pakviestas į Romą padėti popiežiui keisti Bažnyčioje įsisenėjusius ydingus papročius. Labai sunku jam buvo skirtis su vienuolynu. Po dešimties metų, gavęs popiežiaus leidimą atsistatydinti iš vyskupo pareigų, Petras Damijanis su dideliu džiaugsmu grįžo į vienuolyną. Vis dėlto, dar ir po to buvo kelis kartus popiežiaus siunčiamas į ypatingas misijas – į Frankfurtą, siekiant sutaikyti imperatorių Henriką IV su žmona Berta, 1072 metais į Montecassino abatijos konsekravimą, į Raveną sutaikyti su popiežiumi vietos vyskupo, parėmusio antipopiežių. Grįždamas iš pastarosios kelionės, pakeliui, jau netoli namų, apsistojęs benediktinų vienuolyne ties Florencija, 1072 metų vasario mėnesį, naktį iš 22 į 23, Petras Damijanis mirė. Visą gyvenimą jis buvo labai reiklus sau ir lygiai tokius pačius aukštus reikalavimus jis kėlė visai savo meto Bažnyčiai. Visą savo gyvenimą, visas dvasines ir fizines jėgas atidavęs Bažnyčiai, nebe pagrindo jis save kartais vadindavo: Petras, vienuolių tarnų tarnas. (jm)