John Bradburne atminimas: poetas klajūnas ir tvirtas Kristaus mokinys

Praėjusį savaitgalį Londone, Vestminsterio katedroje, paminėtas Johno Bradburne’o, misionieriaus pasauliečio, atminimas ir 30-osios mirties metinės, tarsi atsiliepiant į ką tik popiežiaus Benedikto XVI paskelbtą žinią Pasaulinei misijų dienai „Tautos vaikščios jo šviesoje“. Žinioje Šventasis Tėvas, be kitų dalykų, ragino atsiminti „tuos misionierius, kurie dėl Dievo karalystės liudijimo yra persekiojami, įkalinami, kankinami ir net žudomi“.

John Bradburne gimė 1921 metais, anglikono dvasininko šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo britų kariuomenėje Indijoje, ten pradėjo ieškoti savo kelio. Grįžęs į Angliją kurį laiką svečiavosi vienoje abatijoje ir 1947 metais nusprendė pereiti į katalikybę. Susižavėjęs šv. Pranciškaus idealais, tapo pranciškonų tretininku.

Vis tik kontempliatyvaus vienuolinio kelio troškimas jo nepaliko ir ateinančiais metais bent tris kartus jį išbandė įvairiose vyrų vienuolinėse bendruomenėse, kaip ir atsiskyrėlio eremito kelią. Kitu laiku, nemažai keliavo.

Esminis posūkis Johno Bradburne’o gyvenime įvyko 1962 metais, kai jis išvyko į Afriką, į dabartinę Zimbabvę, tuometinę Rodeziją, darbuotis misijose. Afrikos jis nebepaliko. Nuo 1969 metų pradėjo darbuotis Mutemwa raupsuotųjų kaimelyje, iki pat smurtinės mirties 1979 metais.

Bradburne buvo nušautas vienos kovotojų grupės narių. Tuo metu, aktyviai vykstant Afrikos dekolonizacijos procesams, visame kontinente degė tiek kovos už nepriklausomybę, tiek pilietinio karo tarp įvairių grupių židiniai. Zimbabvėje tokiam karui vadovavo marksistinių idėjų įkvėpti sąjūdžiai, savo tikslu deklaravę baltaodžių kolonistų politinio ir ekonominio monopolio atėmimą ir perdavimą vietos gyventojams.

Kaip dažnai būna, misionieriaus nužudymo motyvas gana banalus. Jis buvo pagavęs ir nuvijęs keletą vagišių, kurie savinosi raupsuotiesiems skirtas gėrybes. Išlaukę progos, jie nutempė jį į ginkluotų sukilėlių stovyklą, apkaltinę šnipinėjimu ir nelojalumu sukilėlių siekiams. Tai tapo pretekstu jo sumušimui ir patyčioms, galbūt net be didesnių ideologinių motyvų, tiesiog dėl pramogos. Sunku atsekti įvykių eigą, bet atrodo, kad vis tik misionieriaus reikalas galiausiai pasiekė sukilėlių vyresniuosius, o šie, supratę, kad jis taps neparankiu liudytoju, siūlė jam išvykti kuo toliau. Tačiau John Bradburne atsisakė palikti raupsuotųjų kaimelį, kuriame jis praleido dešimt metų. Tada buvo nuspręsta jį nužudyti ir jo lavonas su šautinėmis žaizdomis rastas po poros dienų pakelėje. Misionierius buvo pašarvotas Harare, Zimbabvės sostinės, katedroje, apvilktas pranciškonų abitu, mat kažkada buvo išsakęs tokį troškimą.

Praėjus trisdešimčiai metų nuo mirties, John Bradburne gerai pamenamas jį pažinojusių, kaip sielos klajūnas ir poetas, bet tuo pat metu, kaip tvirtas, ryžtingas ir gilus Kristaus mokymo sekėjas, susitikimas su kuriuo palikdavo pėdsaką. (rk)