XXIII eilinis sekmadienis

Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. (Mk 7, 31-37).

ČIA REIKĖTŲ STEBUKLO...

Šio sekmadienio Evangelijoje minimas Jėzaus stebuklas negali būti suvoktas vienareikšmiškai: tiktai kaip kurčnebylio pagydymas, simbolizuojantis žmogaus atvėrimą išganančiai Dievo malonei. Drauge tai ir pasakojimas apie tai, kokiais keliais ši malonė randa kelią į žmogaus širdį, ir kaip ji pasireiškia mūsų gyvenime.
„Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios“, - skaitome Evangelijoje.

Matydami aplink save žmones, kurčius Dievo žodžiui ir nesiryžtančius ištarti nė vieno pagarbos žodžio Dievui, bet verčiau kalbančius apie save ir savo pasiekimus, mes kraipome galvas ir sakome: Čia reikėtų stebuklo…

Jėzus mums aiškiai liudija, kad tokį stebuklą galime ir privalome nuolat pakartoti, tačiau tam reikia pasitraukti nuo minios ir atsidurti akis į akį su Mokytoju. Minioje įmanoma girdėti tik grojamus maršus ir garsiai šūkalojančius žmones, žadančius rojų žemėje, nors jie patys puikiausiai žino, kad tokio rojaus nebūna. Prabilti į žmogų įmanoma tik tuomet, kai esame Dievo akivaizdoje. Tada vienas išmoksta kalbėti, o kitas – klausyti.

Bažnyčia niekuomet negali tikėtis pakeisti žmonių, įsimaišydama į pasaulio triukšmą. Ji privalo ieškoti žmogaus minioje, bet neturėtų laikytis iliuzijų, kad jo sielą įmanoma išgydyti aikštėje, visiems matant.

Teisinga, kad šiuolaikiniai ganytojai nebijo triukšmo ir minios, nebijo jiems laidomų ne pačių subtiliausių pašaipų, tačiau tas, kuris tikrai nuoširdžiai siekia išgelbėti žmogų, nemėgins sudaryti konkurencijos triukšmui, nedarys iš to spektaklio ir nesistengs tapti panašiu į cirko klouną.

Populiarumas, plojimai, garsiai išreiškiamas susižavėjimas gali apsukti galvą kiekvienam, tačiau kai pradedama kalbėti apie garsius viešus “atsivertimus”, kyla įtarimas, kad ne tik kad nepajėgiama pakeisti žmogaus, bet pats tikėjimas lieka kurčias ir nebylus. Minios viduryje neįmanoma ne tik ką nors pasakyti, bet paprastai neįstengiama netgi išgirsti to, kas įkyriai rėkiama į ausį.

Tik nuošalyje nuo minios galima laimėti žmogų gėriui.

Tačiau, norint išmokti kalbėti, pirmiausia reikia mokėti klausytis. Šiais laikais susidaro įspūdis, kad visi labai daug kalba, tačiau nėra nusiteikę įsiklausyti į kito žmogaus širdies jausmus, todėl pasakoma labai daug gražių žodžių, bet jie pralekia pro kitų ausis, nepadarę nė mažiausios įtakos gyvenimui. Tikriausia, jei kalbėtų tik tie, kurie moka klausyti, laimėtų ir žodžiai, ir susikaupimas.

Ši viltis visiškai nėra beprasmiška. Evangelijoje girdime stebuklą mačiusiųjų nusistebėjimą: „Jis viską gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“.

Iš tikrųjų įvyko du stebuklai.

Ligonis gavo galimybę kalbėti, tačiau apie jo pagydymą kalba kiti. Pats buvęs kurčnebylis šioje scenoje neištaria nė žodžio. Stebėtinas dalykas: žmogus gali kalbėti, tačiau tai įrodo tylėdamas. Jam buvo suteikta kalbos dovana, tačiau jis tyli.

Iš tiesų, norint kalbėti, reikia turėti, ką pasakyti, bet drauge žmogus, mokantis patylėti, be jokios abejonės, yra susidūręs su paslaptimi, kurią nori pagerbti, ir su malone, už kurią nori padėkoti.

Ir jei mūsų tarpe yra pernelyg daug žodžių, tai reikštų, kad Dievo malonė dar nerado kelio į mūsų širdis. (Mons. Adolfas Grušas)