Bendroji trečiadienio audiencija: šv. Odonas, griežtas reformatorius ir geros bei džiugios širdies žmogus

Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI vėl grįžo prie didžiųjų viduramžių Bažnyčios rašytojų tiek Rytuose, tiek Vakaruose pristatymo. Žvelgdami į jų gyvenimus ir raštus, anot popiežiaus, matome ką reiškia būti krikščionimis.

Šį kartą Šventasis Tėvas pristatė Kliuni (Cluny) vienuolyno abatą šv. Odoną, gyvenusį tais laikais, kai Europoje nepaprastai plito Benedikto regula, nauji benediktinų vienuolynai ir vienuolinė kultūra. Kaip minėta, Odono vardas siejamas su Kliuni vienuolynu (Prancūzija), kuris viduramžiais buvo vienas didžiausių studijų ir liturginio gyvenimo centrų. Šiandien jo nebėra, tik didingi griuvėsiai liudija apie šlovingą praeitį.

Šv. Odonas, - Pauliaus VI salėje Vatikane susirinkusiems maldininkams pasakojo Benediktas XVI, - buvo antrasis Kliuni abatas. Jis gimė maždaug 880 metais ir tėvo buvo pašvęstas šv. Martynui Turiečiui, kurio atmintį Odonas labai gerbė ir šalia kurio kapo mirė.

Šv. Odono biografijoje, parašytoje jo amžininko ir bendradarbio Jono Italo, pasakojama, kad vienuolio kelio pasirinkimą įtakojo ypatingas dieviškos malonės išgyvenimas. Tuomet dar šešiolikos metų jaunuolis, Kalėdų išvakarėse staiga pajuto iš gelmės kylančią maldą Išganytojo Motinai, Gailestingumo Motinai, kad ši būtų jo globėja.

Jau tuo metu, dar nebūdamas vienuolis, Odonas buvo šiek tiek susipažinęs su Benedikto regula ir pradėjo savo gyvenime laikytis kai kurių jos nuostatų. Netrukus Odonas įstojo į Baume benediktinų abatiją, vėliau perėjo į Kliuni ir 927 metais tapo pastarosios abatijos abatu. Iš šio didelio dvasinio gyvenimo centro įtakojo daug vienuolynų visoje Europoje. Daug jų buvo įsteigta jo paties laiku, tame tarpe ir senoji Pauliaus už Mūrų abatija Romoje. Odonas pats ne kartą lankėsi Romoje, tuo pačiu užsukdamas į tokius Italijos vienuolinio gyvenimo centrus kaip Subiaco ir Montecassino vienuolynai. Būtent Romoje 942 metų vasarą šv. Odonas stipriai pasiligojo. Jausdamas artėjančią mirtį, paskutines savo jėgas atidavė kelionei atgal, į Turo miestą (Prancūzijoje), kur 942 metų lapkričio 18-ąją ir mirė, greta šv. Martyno Turiečio, savo mylimo šventojo kapo.

Anot Odono biografo, viename vienuolyje buvo sutelktos po daugelį vienuolynų pasklidusios dorybės: kantrybė, atsiribojimas nuo pasaulio, uolumas dėl sielų, darbas dėl taikos tarp Bažnyčių. Taip pat taikos ieškojimas tarp karalių ir kunigaikščių, Dievo įsakymų laikymasis, atidumas vargšams, jaunimo ugdymas ir pagarba vyresniems.

Popiežius Benediktas XVI citavo vienos Marijai Magdalietei skirtos homilijos žodžius, kurie nusako kaip Odonas suvokė vienuolinį gyvenimą: „Marija, sėdinti prie Viešpaties kojų ir atidžiai klausanti jo žodžių, yra simbolis kontempliatyvaus gyvenimo saldumo, kurio skonis, kuo daugiau jo patiriant, tuo labiau skatina sielą atsiskirti nuo regimų dalykų bei šio pasaulio rūpesčių sąmyšio“. Šią sampratą Odonas plėtojo savo raštuose, pabrėždamas meilę vidujumui, trapaus ir nepakankamo pasaulio viziją, nuolatines pastangas atitrūkti nuo neramybės šaltinių.

Šiandien, anot popiežiaus, tokia samprata gali atrodyti mums svetima, tačiau Odono supratimas yra šis: regint pasaulio trapumą, reikia skatinti kitam atvertą vidinį gyvenimą, artimo eilę ir būtent tokiu būdu pasaulis atsiveria Dievo šviesoje.

Šventasis Odonas buvo savo laiko vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų dvasinis vadovas. Prieš visuomenėje paplitusias ydas jis ryžtingai priešpastatė radikalaus gyvenimo pokyčio, posūkio į nuolankumą, asketiškumą, atotrūkio nuo efemeriškų dalykų vaistą.

Bet jei Odonui netrūko realizmo, vertinant savo laiko situaciją, jis neskleidė pesimizmo. Pasak abato, dieviškasis gailestingumas visada yra pasiruošęs ir laukia mūsų atsivertimo valandos.

Štai čia išryškėja šventojo abato bruožas, kuris iš pirmo žvilgsnio buvo nematomas dėl reformatoriaus kieto griežtumo: gilus jo sielos gerumas. Odonas buvo griežtas, bet taip pat buvo geras, didelio gerumo žmogus, kurio gerumas kyla iš dieviško gerumo. Jo amžininkai ir jo biografas liudija, kad jis aplink save skleisdavo džiaugsmo jausmą, kurio pats buvo kupinas. Mėgdavo uždainuot su vaikais, sutiktais visai atsitiktinai, pakeliui. Su amžininkais kalbėdavo taip švelniai ir gražiai, kaip niekas kitas. Taip šis griežtas, bet tuo pat metu mylimas viduramžių abatas savo laikmečio vienuoliuose ir pasauliečiuose kurstė troškimą žengti pirmyn krikščioniško tobulumo keliu.

*

Po bendrosios trečiadienio audiencijos popiežius Benediktas XVI, kaip įprasta, įvairiomis kalbomis sveikino iš skirtingų šalių ir kontinentų atvykusius piligrimus. Prancūziškai sveikino piligrimus iš Prancūzijos, Belgijos ir Senegalo; angliškai iš Anglijos, Škotijos, Airijos, Nigerijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, ispaniškai Čilės, Argentinos, Venesuelos bei Ispanijos tikinčiuosius; portugališkai svečius iš Portugalijos ir Brazilijos. Popiežius taip pat sveikino dideles slovakų ir kroatų grupes, o kreipdamasis į lenkų piligrimus sakė: „Vakar (rugsėjo 1-ąją) minėjome 70-ąsias metines nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tautų atmintyje išliko žmonių tragedijos ir karo absurdiškumas. Prašykime Dievo, kad atleidimo, taikos ir susitaikymo dvasia persmelktų žmonių širdis. Europai ir pasauliui šiandien reikia bendrystės dvasios. Kurkime ją ant Kristaus ir Jo Evangelijos, ant artimo meilės ir tiesos pagrindo“. Itališkai popiežius sveikino italų piligrimus, taip pat Popiežiškojo „Antonianum“ universiteto Romoje ir „Aristoteles“ universiteto Tesalonikuose atstovus, katalikus ir ortodoksus, šiomis dienomis dalyvaujančius simpoziume apie šv. Augustiną. (rk)