Konferencija kardinolo Johannes Willebrands ir jo ekumeninio palikimo atminimui

Rugsėjo 2-ąją Olandijoje, Utrechto mieste, prasidėjo tarptautinė konferencija, skirta kardinolo Johannes Willebrands ir jo ekumeninio palikimo atminimui. Konferencija sutampa su šimto metų nuo kardinolo Willebrands gimimo sukaktimi. 1909 metais gimęs ganytojas mirė 2006 metais, sulaukęs garbingo amžiaus.

Olandų kardinolas buvo vienas iš katalikiško ekumeninio judėjimo atramų. Dar 1951 metais įkūrė „Katalikų konferenciją ekumeniniams klausimams“, siekdamas burti teologus, pasauliečius, dvasininkus katalikus, norinčius veikti ekumeniniame darbe.

Neveltui 1960 metais popiežius Jonas XXIII jį paskyrė ką tik įkurto Krikščionių vienybės sekretoriato, dabartinės Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmtako, sekretoriumi. Tai buvo antrosios pagal svarbą pareigos šiame sekretoriate, kuriam vadovavo kardinolas Agostino Bea. Nenuostabu, kad 1969 metais kardinolui mirus, Johannes Willebrands tapo jo įpėdiniu ir ėjo šias pareigas 20 metų, iki 1989-ųjų. 1964 metais buvo įšventintas vyskupu, o 1969 metais paskirtas kardinolu.

Veikdamas Krikščionių vienybės sekretoriato rėmuose, Johannes Willebrands aktyviai dalyvavo diskusijose ir po to sekusių dokumentų apie ekumenizmo, religijos laisvės ir santykių su nekrikščioniškomis religijomis klausimus ruošime. Verta paminėti, kad šie klausimai taip pat buvo svarstomi ir gerokai atnaujintos nuostatos jų atžvilgiu įtvirtintos Vatikano II Susirinkimo, pasibaigusio 1965 metais, dokumentuose, įtakojusiuose visą visuotinę Bažnyčią. Taigi, kardinolas asmeniškai dalyvavo katalikiško ekumeninio sąjūdžio veikloje, pačiame jo centre, ir, galima sakyti, pats buvo vienas iš jo kūrėjų.

Vatikano Radijas kalbino profesorių Adelbert Denaux, teologą ir biblistą, vieną iš kardinolui Willebrands skirtos konferencijos dalyvių.

Anot profesoriaus, konferencija yra skirta susidomėjimo kardinolo Johannes Willebrands asmeniu ir darbu atnaujinimui. Juo labiau, kad kaip tik šiuo metu yra atveriami kardinolo asmeniniai archyvai, viešais taps jo dienoraščiai, užrašai, laiškai. Konferencijoje Utrechte bus pristatytos dvi naujos publikacijos: 1958 – 1961 metais olandų kalba vestas dienoraštis ir Vatikano II susirinkimo metu prancūzų kalba vesti darbo užrašai. Tiek dienoraštis, tiek darbo užrašai yra išversti į anglų kalbą, papildyti išnašomis su paaiškinimais ir leis susipažinti su kardinolo veikla individualiau, giliau, ne iš formalios pusės.

Profesorius Denaux taip pat pabrėžė, kad kardinolo Johannes Willebrands ekumeninės iniciatyvos iš pradžių buvo labai “privačios“, kylančios jo individualios motyvacijos ir dvasingumo. Dėl to Willebrands nepabijojo palikti atsakingų, bet „ramių“ pareigų Bažnyčioje Olandijoje ir nerti į tuo metu dar pakankamai drumstus ekumenizmo vandenis. Viename iš dienoraščių kardinolas rašė, jog dar 1946 metais pajutęs „ekumeninį pašaukimą“. Tai buvo pokario metai ir visi krikščionys, nepriklausomai nuo konfesijos, vienijosi ir jungėsi, teikdami pagalbą vienas kitam ir stokojantiesiems. Ši solidarumo patirtis paliko ir dvasinį įspaudą jo pasaulėžiūroje. Kita vertus, profesorius Denaux priminė, kad Johannes Willebrands studijavo ir daktaro laipsnį apsigynė iš kardinolo Newman, į katalikybę atsivertusio anglikono, kuriam ekumeninės idėjos taip pat buvo labai artimos.

Profesorius taip pat pridūrė, kad kardinolas Willebrands turėjo diplomato talentą, buvo diskretiškas, bet tuo pat metu nuoseklus savo darbuose. Kitaip vargu ar būtų galėjęs sėkmingai veikti pagal savąjį ekumeninį pašaukimą. Ne kartą ir popiežius jam buvo patikėjęs delikačius pokalbius tiek su katalikų vyskupais, tiek su kitų krikščioniškų konfesijų atstovais, kurie šiandien gal atrodo paprasti, bet prieš kelias dešimtis metų buvo tikrai sudėtingi, nes buvo daug kontraversijų, dėl kurių tik vėliau rastas sutarimas. (rk)