XXII eilinis sekmadienis

Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.

Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“. (Mk 7,1-8.14-15.21-23)

PAKEISTI ŠIRDĮ, Mons. Adolfas Grušas

Nuostabu, kai žmonės įsimyli: aistra, entuziazmas, emocijos, potraukis – visi tie jausmai verčia kartais elgtis ir neprotingai, tačiau slenkantys metai prigesina visa tai, numalšina entuziazmą ir kyla pavojus, kad tie patys įsimylėjusio asmens poelgiai bus palaikyti juokingais ir kvailais.

Panašiai yra ir su tikėjimu: susitikimas su Dievu žmogų mobilizuoja, keičia gyvenimą, daro nauju žmogumi. Su entuziazmu atrandame maldą, džiaugiamės, galėdami tikėti, rūpinamės savo moralinį gyvenimą pakeisti pagal Evangelijos reikalavimus. Deja, metai išmėgina net ir patį tyriausią tikėjimą ir neišvengiamai kažkiek nuslystame į formalizmą, abejingą tradicijų ir apeigų atlikinėjimą, pamėgstame moralizavimą.

Taip tikėjimo šventimas tampa ceremonijomis. Mes atliekame tai, ko iš mūsų reikalauja tikėjimo nuostatai, tačiau širdis yra pavargusi. Pradedame jaustis geresniais už kitus tik todėl, kad laikomės visų reikalavimų ir manome, kad tai ypatingai turi patikti Dievui…

Šio sekmadienio Evangelijoje girdime, kaip Jėzus, tas gerasis pranašas, griauna tokią mąstyseną.

Išganytojas priekaištauja fariziejams, garbingiems to laikmečio žydams, kurie raidiškai laikėsi tikėjimo reikalavimų, ir todėl ryžosi apkaltinti Jėzų, kad šis skrupulingai nesilaikė prieš pietus reikalaujamų apsivalymo ceremonijų.

Viešpats pasinaudojo šia proga, norėdamas pabrėžti esminius dalykus. Jis nesivaržė pavadinti fariziejus veidmainiais, nes pastarieji rūpestingai laikėsi smulkmeniškų normų, tačiau buvo visiškai pamiršę gailestingumą.

Taip pat ir šiandien daugeliui žmonių tikėti, reiškia: ką nors daryti ar nedaryti. Tikimasi, kad tai gali būti aiškiai surašyta katekizme, ir to visiškai pakanka. Iš tiesų tikėjimas siekia kur kas giliau. Tikėdami mes susitinkame Jėzų, kuris pakeičia mūsų gyvenimą ir papročius. Kol to nesugebame ar nenorime padaryti, mūsų tikėjimas, deja ir apsiriboja atliekamomis ceremonijomis.

Išganytojas vaizdžiai tai pailiustruoja, kalbėdamas su fariziejais, kurie, užsiėmę mažomis problemomis, praleidžia tai, kas yra iš tiesų svarbu: anot Viešpaties, jie iškošia uodą, o praryja kupranugarį.

Jei reiktų sudaryti sąrašą nuodėmių, kurias sau prikiša tikintieji, pirmąsias vietas užimtų nereguliarus Šventųjų Mišių lankymas, keli keiksmažodžiai ir pamiršta ryto bei vakaro malda. Viskas...

Panašu, kad ir mūsų laikų krikščionims nelabai rūpi abejingumas, rūstybė, įtarinėjimai, nusivylimas, nesąžiningumas,- visi tie dalykai, kuriais taip piktinamės visuomenėje, bet, atrodo, nė vienas sau negalėtume to prikišti...

Norėtųsi patikėti, kad to nėra, bet faktai yra visiškai priešingi!

Kaip tik todėl kyla liūdnas įtarimas, kad mes dar vieną kartą įkalinome Jėzų, ir mūsų tikėjimas nusirito iki gausybės apeiginių nuostatų, taip prarandant esmę. Labai retai tenka išgirsti žmones, nusiskundžiančius, kad jie nesugeba pakankamai nuoširdžiai mylėti, kaltina save, kad Šventąsias Mišias laiko pareiga, o ne švente, graužiasi, kad nepadeda savo artimui, dūsauja, kad skubėdami neparodo reikiamo kilnumo… Visi esame pasirengę pateisinti save, vietoje to, kad verktume iš džiaugsmo dėl gauto atleidimo. Esame pernelyg susirūpinę savo pamaldžiu įvaizdžiu, ir todėl nepastebime mums dovanojamos meilės.

Nežinau, kodėl manome, kad, jeigu mūsų širdys yra tokios mažytės, reikia priversti Dievą sumenkėti, nusižeminti iki mūsų...

Mes turime keistis ne išorėje, bet viduje. Turime ne atlikinėti veiksmus, panašius į atsivertimą, bet pakeisti savo širdį, kad išoriniai veiksmai paliudytų tai, kas iš tiesų įvyksta viduje. Tik širdyje iš tiesų sutinkame Dievą. Ir tik tada tuo tikėjimu gyvename.

Dievas juk ieško ne gražias kaukes dėvinčių apsimetėlių, bet savo vaikų, ne teisiųjų, bet nusidėjėlių, kurie trokšta atsiversti...