Polemika dėl migracijos Italijoje ir Vatikane: arkivyskupo Vegliò atsakymas ministrui Calderoli

Šiomis dienomis Italijos spaudoje daug diskutuojama apie migracijos problemų sprendimą. Į ugnį alyvos įpylė nesena tragedija, kai Italiją pasiekę 5 nelegalūs migrantai iš Eritrėjos papasakojo, kad nedideliu palaikiu laivu nuo Libijos krantų jų išplaukė beveik 80, tačiau visi, išskyrus juos pačius, mirė per tris savaites plūduriavimo jūroje be maisto ir vandens.

Italijos teisėsauga gali užvesti bylą, jei pasitvirtins jų parodymai, jog plūduriavimo metu judrioje zonoje jie sutiko mažiausiai dešimtį laivų, tačiau visi, išskyrus vieną žvejų laivą, davusi vandens ir maisto, nusigręžė nuo jų ir nuplaukė savo keliais. Teisės, reguliuojančios elgesį jūroje, požiūriu nepadėti jūroje tam, kuris rizikuoja gyvybe, yra nusižengimas. Tačiau laivų įgulos, matyt, nusprendė, jog geriau nusižengimas ir žmonių palikimas likimo valiai, negu papildomos problemos ir biurokratinės procedūros, pristačius į krantą nelaimėlius.

Šis liūdnas epizodas vėl sužadino diskusijas dėl Italijos migracijos politikos, ne taip seniai priimto „saugumo paketo“ ir derybų su Libijos diktatorišku lyderiu Gaddafi.

Kietosios linijos prieš emigraciją šalininkai, tvirtindami, kad tik taip galima atgrasyti nelegalius migrantus nuo Italijos, ėmėsi kontraversiškų iniciatyvų tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Apsunkinta ir sugriežtinta nelegalių migrantų padėtis, o kai kurie pasiūlymai, pavyzdžiui, kad greitosios pagalbos gydytojai turėtų įduoti policijai pas juos atėjusį susižeidusį asmenį, kuris negali įrodyti, jog Italijoje gyvena legaliai, sukėlė didelius visuomenės protestus ir pasipiktinimą dėl humaniškumo stokos. Panašiai ir užsienio politikoje neseniai buvo sudaryti preliminarūs susitarimai su Libija. Nuo šios krantų laimės ieškot į Italiją patraukia didžiausi migrantų srautai. Pagal susitarimą, Italija ekonomiškai rems Libiją, o ši įsipareigos kontroliuoti nelegalią migraciją arba priims jūroje pagautus migrantus. Žmogaus teisių gynėjai labai kritikavo tokią politiką. Anot jų, Libijos įkalinimo įstaigos yra pragariškos, jose neužtikrinama teisinė pagalba ir dažni atvejai, kai žmogus jose „dingsta“ su visam.

Šioje polemikoje neliko abejinga ir Bažnyčia Italijoje, katalikų organizacijos, misionierių kongregacijos. Anot jų visų, toks požiūris į migrantus yra nepriimtinas ne tik krikščionišku, bet ir žmogaus teisių kultūros požiūriu.

Kelis pareiškimus šia linkme padarė ir Šventojo Sosto Popiežiškosios migrantų bei keliaujančiųjų tarybos pareigūnai, šios tarybos pirmininkas arkivyskupas Antonio Maria Vegliò ir sekretorius arkivyskupas Agostino Marchetto. Anot jų, Bažnyčia negali likti nebyli akivaizdoje tokių dramatiškų epizodų, kaip kad abejingumo migrantams jūroje nulemta tragedija.

Žinoma, replikų laukti nereikėjo. Vienas iš Italijos vyriausybės ministrų, jau ir seniau garsėjęs skambiais pareiškimais, Roberto Calderoli komentavo, kad arkivyskupo Vegliò pozicija yra tik jo paties, neremiama Bažnyčios, o ir šiaip, esą būtent tokie „svetingi“ migrantams pasisakymai, kaip kad arkivyskupo, ir skatina juos keliauti į Italija, rizikuojant žūti. Ministro pažiūroms palanki spauda taipogi prabilo apie dar vieną „netoleruotiną“, „ideologinį“ Bažnyčios kišimąsi į Italijos valstybės reikalus, kokie esą buvę Vegliò ir Marchetto pasisakymai.

Atsakydamas į tai arkivyskupas Vegliò antradienį išplatino komunikatą, kuriame teigia, jog būdamas Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos pirmininku jis turi teisę kalbėt Šventojo Sosto vardu. Arkivyskupas taip pat pažymi, kad jo pasisakymas nebuvo paneigtas nei kitų Šventojo Sosto pareigūnų, nei Bažnyčios Italijoje atstovų.

„Nepriimtinais ir įžeidžiais“ arkivyskupas pavadino ministro žodžius, jog esą jis beveik ir atsakingas už tiekos nelaimingų žmonių žūtį Viduržemio jūros vandenyse.

„Mano deklaracija, - tvirtino arkivyskupas Vegliò, - rėmėsi vienu tragišku, konkrečiu faktu: daugelio žmonių mirtimi, be kaltinimų, tačiau kviečiant visus būti prisiimti savo atsakomybę“. (rk)