Pijus XII: „Niekas nėra prarasta su taika. Viskas gali būti prarasta su karu“

Rugpjūčio 23-ąją buvo paminėta liūdna 70 metų sukaktis nuo Ribentropo ir Molotovo pakto bei jo slaptųjų protokolų pasirašymo. Vis tik šis paktas tebuvo Antrojo Pasaulinio karo, atnešusio dar neregėtus žiaurumus, preliudija. Visą Europą jau buvo persmelkusi karo nuojauta.

Bažnyčiai šiuo nepaprastai sunkiu laiku teko vadovauti ką tik išrinktam popiežiui Pijui XII, savo pirmtako Pijaus XI įpėdiniui. Jis buvo išrinktas 1939 kovo 2 dieną, iki karo pradžios tebuvo likę vos penki mėnesiai.

Ir tik kelios dienos prieš karą, savaitę, yra datuojamas popiežiaus Pijaus XII dramatiškas bandymas viešai kreiptis į visus, kviečiant karo atsisakyti. Tai 1939 metų rugpjūčio 24 dienos vakare popiežiaus per radiją perskaitytas kvietimas, adresuotas valdžioms, tautoms ir „visam pasauliui“. Jo metu ištarti istoriniais tapę žodžiai: „Niekas nėra prarasta su taika. Viskas gali būti prarasta su karu“.

„Vėl atėjo pavojaus valanda didelei žmonijos šeimai, baisių sprendimų valanda“, - sakė tuosyk Pijus XII, kreipdamasis į „tautų vedlius, politikos ir ginklų žmones, rašytojus, radijo ir tribūnos oratorius, visus, kurie tik turi įtaką brolių mintims ir veiksmams, atsakomybę už jų likimą“.

„Ginkluotas tik Tiesos žodžiu, virš varžytinių ir aistrų, jums kalbu vardu Dievo, iš kurio kyla kiekviena tėvystė, (vardu) Jėzaus Kristaus, kuris panoro, kad visi žmonės būtų jo broliai, (vardu) Šventosios Dvasios, aukščiausiojo Dievo dovanos, neišsenkančio meilės šaltinio mūsų širdyse“, - kalbėjo popiežius, tęsdamas, jog „šiandien, kai, nepaisant mano pakartotinų paraginimų ir ypatingo dėmesio, vis labiau auga baimė dėl kruvino tarptautinio konflikto; šiandien, kai įtampa pasiekė tokį tašką, kad jau rodos tuoj pat sprogs siaubingas karo katilas, su tėviška nuostata skiriu naują ir šilčiausią kreipimąsi valdantiesiems ir tautoms: kad jos, palikusios kaltinimus, grasinimus, abipusio nepasitikėjimo priežastis, bandytų išspręsti nesutarimus vieninteliu tam tinkamu būdu – bendrais ir lojaliais susitarimais. Kad su ramybe ir rimtumu (...) padrąsintų pacifistinius bandymus tų, kurie jas valdo“.

„Ne su ginklų, o su proto jėga Teisingumas sau tiesia kelią. Valdžios nėra laiminamos Dievo, jei nepastatytos ant teisingumo. Iš moralės išlaisvinta politika išduota tuos, kurie jos tokios norėjo“, sakė popiežius.

„Pavojus čia pat, bet dar yra laiko“, - pridūrė jis. – „Niekas nėra prarandama su taika, viskas gali būti prarasta su karu. Tegu žmonės vėl pabando vienas kitą suprasti. Tepradeda tartis. Tariantis su gera valia ir abipusių teisių pagarba supras, kad nuoširdžiose ir dalykiškose derybose visada išlieka garbingos sėkmes galimybė. Ir pasijus didūs – tikrąja didybe – jei nutildydami kolektyvinės ir individualios aistros balsus, suteikdami protui jo valdžią, išgelbės brolių kraują (nuo praliejimo) ir tėvynę nuo sugriovimo“.

„Tegirdi tai stiprieji, kad netaptų silpni neteisingume. Tegirdi tai galingieji, kad jų galybė netaptų naikinimu, tačiau parama tautoms ir ramybės tvarkoje bei darbe apsauga“.

Prašydamas išgirsti šiuos žodžius, popiežius Pijus XII sakė turįs širdyje visus tuos, kurie trokšta ir alksta Teisingumo: kurie jau ir taip kenčia, dėl blogo gyvenimo, visus skausmus.

Popiežius sakė kalbąs galvodamas apie motinas, apie šeimas turėsiančius palikti tėvus, apie nuolankiuosius, kurie dirba ir nežino, apie nekaltuosius, virš kurių pakibusi baisi grėsmė, apie jaunuolius, kilnių ir tyrų idealų riterius. Galiausiai apie sielą tos senos Europos, kuri yra krikščioniško tikėjimo ir genijaus vaisius. Apie visą žmoniją, kuri laukia teisingumo, duonos, laisvės, o ne žudančios ir griaunančios geležies. Galiausiai apie Kristų, kuris brolišką meilę padarė iškilmingu, pamatiniu priesaku, savo religijos šerdimi, išgelbėjimo pažadu žmonėms ir tautoms.

„Prisimindamas, kad žmogaus darbai be dieviškos pagalbos nieko nereiškia, kviečiu visus pakelti žvilgsnį Aukštyn karštai prašyti Viešpaties, kad su gausia malone nusileistų ant sumišusio pasaulio, nuramdytų pykčius, sutaikytų sielas ir padėtų suspindėti ramios ateities aušrai“, - tokia viltinga gaida popiežius Pijus XII baigė savąją kalbą, su ta pačia viltimi visiems skirdamas apaštalinį palaiminimą.

Kaip gerai žinome, šiai vilčiai nebuvo lemta išsipildyti. Praėjus savaitei po popiežiaus kreipimosi perskaitymo, 1939 metų rugsėjo 1-ąją, Vokietija paskelbė karą Lenkijai, ši diena laikoma „oficialia“ Antrojo Pasaulinio karo pradžia.

Šiandien, praėjus jau daugeliui metų nuo karo, Pijaus XII 1939 metų rugpjūtį, kaip ir karo metais skaityti radijo pranešimai, yra dalis Bažnyčios mokymo apie taiką, kuriuo vadovaujamasi ir šiandien: „Niekas nėra prarasta su taika. Viskas gali būti prarasta su karu“. (rk)