Rugpjūčio 24 dieną Bažnyčios liturginiame kalendoriuje prisimenamas vienas iš dvylikos
Jėzaus mokinių, apaštalas Baltramiejus. Šia proga primename popiežiaus Benedikto XVI
katechezę apie apaštalą Baltramiejaus, priklausiančią 2006-2007 metais bendrųjų trečiadienio
audiencijų metu skaitytam katechezių ciklui apie „Jėzaus valią Bažnyčiai ir Dvylikos
pasirinkimą“.
*
Nedaug ką žinome apie apaštalą Baltramiejų. Žinoma tik
tiek, kad jis tikrai buvo vienas iš dvylikos Kristaus išrinktųjų, nes jo vardas minimas
visuose dvylikos apaštalų sąrašuose. Baltramiejus juose visada minimas prieš Matą
ir dažniausiai po Pilypo arba kartais po Tomo. Jo vardas be jokios abejonės yra tėvavardis:
„Bar Talamay“ – Talamajaus sūnus.
Nors Naujasis Testamentas, išskyrus kelis
kartus paminėtą Baltramiejaus vardą, daugiau nieko konkretesnio apie šį apaštalą nesako,
tačiau krikščionių tradicija jį tapatina su Natanaeliu, apie kurį kalbama Evangelijoje
pagal Joną.
Natanaelis buvo kilęs iš Kanos, vadinasi, jis tikriausiai buvo
pirmojo Jėzaus stebuklo Kanos vestuvėse liudininkas. Baltramiejaus ir Natanaelio tapatinimas
remiasi Evangelijoje pagal Joną aprašoma apaštalų pašaukimo scena: Natanaelio vardas
čia minimas kartu su apaštalo Pilypo vardu, o, kaip sakyta, Evangelijų pateikiamuose
apaštalų sąrašuose greta Pilypo dažniausiai minimas Baltramiejus. Evangelistas Jonas
pasakoja, kad būtent Natanaeliui Pilypas pranešė suradęs tą, „apie kurį rašė Mozė
Įstatyme ir pranašai“. Natanaelio atsakyme girdime tais laikais gana paplitusį išankstinį
nusistatymą: „Ar iš Nazareto gali būti kas nors gero?“ Šitas paprieštaravimas tam
tikra prasme labai svarbus mums. Kaip žinome, išvadavimo laukiantiems izraelitams,
Mesijas negalėjo kilti iš tokio nereikšmingo miestelio kaip Nazaretas. Kartu čia pabrėžiama
Dievo laisvė. Jis gali mus nustebinti ir apsireikšti ten, kur jo nelaukiame. Tačiau
antra vertus, mes žinome, kad tik sąlyginai Jėzų galima vadinti kilusiu iš Nazareto,
nes juk jis gimė Betliejuje. Taigi, Natanaelio prieštaravimas neturi ypatingos reikšmės,
nes jis, kaip dažnai būna, remiasi nepilna informacija.
Kitas dalykas, apie
kurį mums byloja Natanaelio atvejis, yra tas, kad mūsų asmeniniame santykyje su Jėzumi
negalime tenkintis vien žodžiais. Pilypas, atsakydamas Natanaeliui, jį ragina „ateiti
ir pamatyti“. Taip pat ir mums, norint pažinti Jėzų, reikalinga gyva patirtis. Žinoma,
svarbūs ir kitų žmonių liudijimai, nes juk visas krikščioniškas skelbimas mus pasiekė
žodžiais perduotu liudijimu. Tačiau ir mes patys turime užmegzti asmenišką ryšį su
Jėzumi, kaip tie samariečiai, kurie išgirdę savo bendruomenės narės liudijimą nepasitenkino
jos žodžiais, bet patys atbėgo pas Jėzų prie Jokūbo šulinio ir su juo pasikalbėję
galėjo tarti tai moteriai: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome
ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“.
Grįžkime prie anksčiau
minėtos pašaukimo scenos. Evangelistas pasakoja, kad pamatęs ateinantį Natanaelį,
Jėzus pasakė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. Šis pagyrimas primena
psalmės žodžius: „Laimingas žmogus, kurio dvasioje nėra apgaulės“. Natanaelis nustebęs
klausia: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsako žodžiais, kurių prasmė nelabai aiški.
Jis sako: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“.
Kai kurie specialistai mano, kad tai gali būti užuomina apie ankstesnį Natanaelio
užsiėmimą, nes tais laikais buvo įprasta, kad mokytojai ir rašto aiškintojai su savo
klausytojais susitikdavę būtent figmedžio šešėlyje. Tačiau šiame evangelisto Jono
pateikiamame pasakojime svarbiausia ne Natanaelio praeitis, bet po anų Jėzaus žodžiu
sekęs išpažinimas: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ Nors šis išpažinimas
nėra toks intensyvus kaip apaštalo Tomo: „Mano Viešpats ir mano Dievas“, tačiau jis
svarbus pirmiausia tuo, kad jį randame pačioje Evangelijos pagal Joną pradžioje. Šis
išpažinimas tarsi atverčia Evangelijos puslapius ir veda tolyn Jėzaus sekimo keliu.
Natanaelio žodžiai atkreipia dėmesį į du tarpusavy pasipildančius Jėzaus tapatybės
aspektus. Jėzus yra ir Dievo Sūnus, ir Izraelio karalius. Neturime išleisti iš akių
nė vieno iš šių dviejų aspektų. Jei išpažintume tik dangiškuosius Jėzaus bruožus,
jis mums būtų lakus ir neapčiuopiamas; o jei matytume tik Jėzaus istoriškumą, tuomet
irgi matytume ne visą Jėzų, nes dieviškumas yra jo svarbiausias bruožas.
Neturime
tikslių žinių koks buvo vėlesnis Baltramiejaus – Natanaelio likimas. Ketvirtojo amžiaus
istorikas Eusebijus mini žmogų vardu Pantenas, kuris esą Indijoje aptikęs Baltramiejaus
veiklos pėdsakų. Vėliau, viduramžiais krikščionių tradicijoje atsirado pasakojimas
apie Baltramiejaus kankinystę. Pasak jo, Baltarmiejui buvusi nudirta oda.
Šv.
Baltramiejaus relikvijos garbinamos Romos Tiberio salos bažnyčioje, dedikuotoje šv.
Baltramiejui. Jas dešimtame amžiuje Popiežiui padovanojo imperatorius Otonas III.
Baigdami, galime tvirtinti, kad nepaisant negausių mums žinomų faktų, apaštalas Baltramiejus
mums liudija, kad ištikimas Jėzaus sekimas įmanomas ir be sensacingų nuostabių darbų.
Svarbiausias ir nuostabiausias yra pats Jėzus, o mes visi esame pašaukti su juo gyventi
ir mirti.
(Parengta pagal 2006 spalio 4 dieną bendrojoje trečiadienio
audiencijoje skaitytos katechezės tekstą.)