Popiežiaus legatas dalyvaus šv. Trifono palaikų atgabenimo 1200 metų sukakties minėjime Juodkalnijoje

Popiežius Benediktas XVI paskyrė Pašvęstojo gyvenimo institutų kongregacijos prefektą kardinolą Francą Rode savo specialiuoju pasiuntiniu spalio 17 dieną Juodkalnijos Kotoro mieste vyksiančiose šventojo Trifono relikvijų atgabenimo 1200 metų sukakties iškilmėse. Jubiliejus bus švenčiamas ekumeniškai, kartu su vietine ortodoksų bendruomene, nes ir šv. Trifono asmenybė, ir visa šio krašto istorija savaime savyje sujungia abi krikščioniškas tradicijas.

* * *

Šv. Trifonas gimė Mažojoje Azijoje 232 metais. Imperatoriaus Decijaus valdymo laikais, aštuoniolikmetis krikščionis, nepaklusęs įsakymui garbinti stabus, buvo suimtas ir nukirsdintas 250 metų vasario 2 dieną. Šeštajame amžiuje jo relikvijos buvo perkeltos į Konstantinopolyje jo garbei pastatytą bažnyčią. Lygiai prieš dvyliką šimtmečių – 809 metais Venecijos pirkliai relikvijas išvogė ir atgabeno į Kotoro miestą, Juodkalnijoje prie Adrijos jūros. Vėliau šv. Trifonas buvo paskelbtas Kotoro ir visos Juodkalnijos globėju.

* * *

Evangelija dabartinės Juodkalnijos teritorijoje buvo skelbiama jau pirmajame krikščioniškos istorijos amžiuje. Vėliau kai buvo padalinta Romos imperija, per dabartinės Juodkalnijos teritoriją keletą šimtmečių ėjo riba tarp rytinės ir vakarinės jos dalių. Kai Vakarų imperija žlugo, Juodkalnija atiteko Bizantijai. 1042 metais buvo įkurta nuo Bizantijos nepriklausoma kunigaikštystė, kurios valdovas karališką vainiką gavo iš popiežiaus Grigaliaus VII. 1089 metais buvo įkurta Antivaro (dabar – Baro) arkivyskupija. Nepriklausoma katalikiška kunigaikštystė gyvavo maždaug šimtą metų. Dvyliktojo amžiaus pabaigoje ji buvo prijungta prie tuo metu besiplečiančios ortodoksiškos, nuo Konstantinopolio nepriklausomos, serbų valstybės. Penkioliktajame amžiuje dabartinė Juodkalnija tapo Venecijos respublikos valda, kurią, kaip Venecijos vasalai, valdė vietiniai ortodoksai kunigaikščiai. Penkioliktojo amžiaus pabaigoje dalis Balkanų, taip pat ir Juodkalnija, atsidūrė Turkų Osmanų imperijos sudėtyje, tačiau Juodkalnijos kunigaikštystė išlaikė tam tikrą autonomiją. Nuo septynioliktojo amžiaus pabaigos iki devynioliktojo vidurio Juodkalniją valdė ortodoksų Bažnyčios metropolitai. Metropolito ir kunigaikščio titulas buvo paveldimas. Mirus metropolitui – kunigaikščiui, valstybinę ir bažnytinę valdžią perimdavo jo paskirtas sūnėnas. Devynioliktojo amžiaus antrojo pusėje, po Austrovengrijos, Turkijos ir Rusijos karų, Juodkalnijos kunigaikštystė buvo sekuliarizuota – ortodoksų metropolitas atsisakė politinė valdžios, buvo įkurtas parlamentas, sudaryta sutartis su Šventuoju Sostu, apibrėžianti katalikų teises, Baro katalikų arkivyskupas tapo parlamento nariu. 1913 metais Juodkalnija, drauge su serbais ir bulgarais, dalyvavo dar viename kare su turkais, kurio metu visas Balkanų pusiasalis išsivadavo iš Osmanų imperijos valdžios. Tačiau po kelerių metų Juodkalnija buvo inkorporuota į po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusią serbų, slovėnų ir kroatų karalystę, kuri 1929 metais pasivadino Jugoslavija. Jugoslavijos sudėtyje Juodkalnija buvo iki pat jos subyrėjimo. Keletą metų Juodkalnija priklausė bendrai Serbijos ir Juodkalnijos valstybei, kol galiausiai 2006 metais pasiskelbė nepriklausoma valstybe.

Dauguma Juodkalnijos gyventojų priklauso ortodoksų Bažnyčiai. Katalikų tėra vos apie dvidešimt tūkstančių. Tačiau Juodkalnijoje veikia dvi katalikų vyskupijos – senoji, vienuoliktame amžiuje įkurta, Baro vyskupija, tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui, ir Kotoro vyskupija, priklausanti Kroatijos Splito metropolijai. (jm)