Popiežiaus kalba prieš sekmadienio vidudienio maldą

Sekmadienio vidudienio maldai į Castelgandolfo rūmų kiemą susirinkusiems maldininkams popiežius Benediktas XVI kalbėjo: Vakar šventėme didžiąją į Dangų Paimtosios Mergelės Marijos iškilmę, o šiandien Evangelijoje girdime štai šituos Jėzaus žodžius: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“ (Jn 6, 51). Negali mūsų nestebinti toks „dangaus“ simbolio sugretinimas: Marija buvo „paimta“ ten, iš kur jos Sūnus „nužengė“. Žinoma, čia kalbama bibline kalba, kurioje naudojamos sąvokos ne visiškai sutampa su mūsų kasdienio gyvenimo sąvokomis ir vaizdiniais. Tad trumpam sustokime ir pamąstykime, - ragino popiežius.

Jėzus sako, kad jis yra „gyvoji duona“, tai yra maistas, kuriame slypi paties Dievo gyvybė ir kad kas juo maitinasi, tas ragauja dieviškosios gyvybės ir ja tobulai pasisotina. „Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51), - sako Jėzus. Iš kur gi Dievo Sūnus gavo savo kūną, savo apčiuopiamą žemišką žmogiškumą? Jis priėmė kūną iš Mergelės Marijos. Dievas iš jos gavo kūną ir tapo kaip mes mirtingu žmogumi. Mergelė Marija, su siela ir kūnu, savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje buvo paimta į dangaus amžinybę. Tad įvyko tarsi mainai. Dievas visada pirmas imasi iniciatyvos, tačiau reika ir žmogaus sutikimo, reikia kūrinio pritarimo, reikia jo kūno, jo konkretaus gyvenimo, kad Dievas galėtų paruošti savosios aukos medžiagą – kūną ir kraują, kuriuos paaukos ant Kryžiaus, tapsiančio išganymo įrankiu, aukos ir Eucharistijos sakramente, dvasiniame maiste ir gėrime.

Brangieji,- tęsė popiežius, - tai, kas atsitiko Marijai, kitais būdais, bet lygiai taip pat realiai, atsitinka visiems žmonėms, nes Dievas nori, kad mes kiekvienas jį priimtume į savo širdį, į savo kūną, į visą mūsų gyvenimą, kad per mus Jis galėtų gyventi pasaulyje. Jis kviečia mus vienytis su Juo Eucharistijos sakramente, duonoje laužomoje dėl pasaulio išganymo, ir su Juo būti Bažnyčia, jos Kūnas istorijoje. Ir jei mes, kaip Marija, Dievui tariame „taip“, ir mes galime išgyventi tuos slėpiningus mainus: ir mes įjungiami į dievystę To, kuris prisiėmė mūsų žmogystę. Eucharistija yra šitos abipusės transformacijos priemonė. Tikslas ir pagrindinis veikėjas visuomet yra Dievas. Jis yra Galva, o mes esame kūno nariai. Jis yra Alyvmedis, mes esame šakelės. Kas valgo šitą duoną ir kas gyvena bendrume su Jėzumi, leisdamasis būti Jo ir Jame perkeičiamas, tas yra išvaduotas iš amžinos mirties. Žinoma, teks numirti ir dalyvauti Kristus kančios ir mirties slėpinyje, tačiau neteks vergauti mirčiai, nes Jėzus prikels paskutiniąją dieną ir pakvies į amžiną šventę su Marija ir visais šventaisiais.

Šitas slėpinys, šita Dievo šventė, prasideda jau dabar, - kalbėjo popiežius. Tai tikėjimo, meilės ir vilties slėpinys, kurį švenčiame dabartiniame gyvenime, liturgijoje, ypač Eucharistijos liturgijoje, broliškai bendraudami ir tarnaudami artimui. Prašykime Švenčiausiąją Mergelę, kad padėtų mums visada kupiniems tikėjimo maitintis amžinojo gyvenimo duona ir jau čia, žemėje, džiaugtis Dangaus laime.